Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/263

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


dėjęs sambrūzdis. Mat, ten norėta pasiduoti Danijos karaliaus Fridriko II broliui Magnus’ui. Ruošdamasis karui, S. B. rūpinosi sustiprinti Lietuvos pasienį su Maskva. Nedraugiškai priėmęs S. B. delegaciją, siųstą Maskvai pranešti S. B. karaliumi išrinkimą, Jonas IV 1577 I puolė švedų valdomą Revelį. Nuo ten atmuštas, drauge su Magnus’u puolė Lietuvos ir Lenkijos valdomą Livoniją. Magnus kurstė livoniečius, kurie 1577 VII 14 Kėsuose (Kėsys, lat. Cėsis, vok. Wenden) paskelbė Magnus’ą savo karalium. Tada ir Jonas IV kaltino livoniečius, kam Magnus peržengęs savo sutarties su Maskva ribas. 1577 VIII Jonas IV puolė Livoniją, suėmė Magnus’ą. Livonijoje silpnos Lietuvos kariuomenės jėgos, vadovaujamos Kristupo Radvilos ir Jono Chodkevičiaus, iš ten turėjo pasitraukti. Karu b u Dancigu užsiėmęs ir nepajėgdamas Livonijos apginti, S. B. išsiuntė į Maskvą taikos delegaciją, pasiekusią Maskvą 1578 pradžioje. iNors S. B. ir Jonas IV Lietuvos ir Livonijos atžvilgiu buvo griežtai skirtingų nusistatymų, bet pavyko trims metams pratęsti karo paliaubas, kad ir abidvi pusės buvo sudariusios skirtingą paliaubų tekstą.

Sų Dancigu susitaikęs, S. B. pradėjo ruoštis karui su Maskva. Tuo reikalu buvo sušauktas 1578 I 20 seimas Varšuvoje, kur S. B. stengėsi gauti specialių tam reikalui mokesčių, kad nereiktų mobilizuotų raitųjų bajorų ir kad būtų galima jų vietoje pri-samdyti karių profesionalų. Seimas nutarė su Maskva kariauti, ir tam reikalui paskyrė specialų mokestį bei nutarė, kad kovos turi būti vedamos priešo teritorijoje ir kad lenkai su lietuviais nesitrintu. O jie nesi-trinsią, jei pats karalius dalyvausiąs karo žygiuose. Nors kaikurios valstybės dalys pradžioje mokesčio ir nesutiko mokėti, bet po ilgų derybų S. B. pavyko ir tų kaikurių dalių sutikimą gauti.

Kariams samdyti į Vengrija buvo nusiųstas buvęs S. B. priešas, bet dabar su juo susitaikęs Kasparas Bekešas, o kitiems tai buvo pavesta daryti pačioje Lenkijoje ir vokiečių kraštuose. Vyriausiuoju kariuomenės vadu S. B. paskyrė Podolės vaivadą Mikalojų Meleckį. Vilniuje buvo įtaisyta patrankų liejykla. Norėdamas padidinti kariuomenę, S. B. sumanė į ją traukti ir karališkose žemėse gyvenančius valstiečius. Todėl jie turėjo būti atleisti nuo visokių mokesčių ir kitokių prievolių. Bet, pasipriešinus seniūnams, sumanymas neišdegė. 1579 Lietuvon nuvykusi S. B. ponai sutiko su visomis savo išgalėmis paremti ir savo lėšomis paruošti ir karo metu išlaikyti 10.000 kareivių.

Tuo tarpu Livonijoje padėtis šiek tiek pasikeitė. Jonui IV ją palikus, lietuvių vadai, Sava ir Plateris, užėmė Daugpilį; Būringas ir Dembinskis, latviams padėjus, užėmė Kėsus ir eilę pilių vakarų centrinės Livonijos dalyje. Tai privertė ir Magnus’ą pripažinti S. B. viršenybę. 1578 didžiausią Livonijos priežiūrą S. B. pavedė Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai, o jo padėjėju karo reikalams buvo paskirtas lauko hetmo-nas Kristupas Radvila-Perkūnas. 1578 Jonui IV įsiveržus į Livoniją, S. B. išsiųsta kariuomenė, susidėjusi su švedais, rusus sumušė.

Tuo tarpu S. B., surinkęs visur prisam-dytos kariuomenės ir prijungęs Lietuvos kariuomenę, 1579 VI 30 išžygiavo iš Vilniaus rytų kryptimi. Tuo pačiu laiku ir Jonas IV išsiuntė savo kariuomenę į Kuršą ir Žemaitiją. Svirėje S. B. sudarė karo planą ir nusistatė visų pirma pulti Polocką. Pirmieji į Polocką buvo nusiųsti Mikalojus ir Kristupas Radvilos su Lietuvos kariuomene ir Kasparas Bekešas su vengrais. Su likusiąja kariuomene atvykus ir S. B., Polockas 1579 VIII 30 pasidavė. Netrukus Radvilos nusiųstas Lukomskis paėmė Tu-rovlę. Meleckis paėmė Sokolą, o Suša pati pasidavė. Filonas Kmita apnaikino Smolensko sritį ir patį Smolenską, o pietuose Konstantinas Ostrogiškis su Mykolu Višne-veckiu sunaikino Černigovo sritį ir sudegino Černigovą.

Po to S. B. IX 17 išvyko Vilniun, o tuo tarpu, apie visus tuos laimėjimus sužinojęs, Jonas IV Žiaurusis pasiūlė Radvilai ir Trakų kaštelionui Valavičiui paveikti S. B. taikos daryti.

Kadangi anksčiau surinktos karui lėšos jau beveik visos išsibaigė, tai S. B. sušaukė 1579—1580 seimą Varšuvoje, kuris sutiko vėl apsikrauti mokesčiais. Po to S. B. 1580 IV .17 sušaukė visuotinį Lietuvos suvažiavimą Vilniuje. Susirinkę Lietuvos didikai ir bajorai pritarė S. B. planams ir toliau pažadėjo juos remti. S. B. pavyko senąją kariuomenę žymiai padidinti, pėstininkais iš Lenkijos paėmus ir valstiečių, o lietuvių jo kariuomenėje buvo 12.700 karių. Tuo tarpu Jonas IV ir per savo pasiuntinius, ir per papirktuosius išdavikus (Lietuvoje Grigą Astiką, Lenkijoje Zborovs-kius) stengėsi priversti S. B. derėtis dėl taikos, bet tas atsisakė net ir pasiuntinius priimti.

S. B. kariuomenė buvo sukoncentruota Čašnikuose tarp Polocko ir Vitebsko, iš kur nutarta žygiuoti Velikie Lūki linkme. 1580 VIII 6 Zamoiskis su lenkais paėmė Veližą, VIII 16 Radvilos vedama lietuvių kariuomenė paėmė Usviatą. Kariuomenei .žygiuojant toliau, tuo pačiu laiku ėjo ir derybos tarp Jono IV ir S. B., kur S. B. Maskvos reikalavo visos Livonijos, Smalensko, Seversko, Naugardo ir Pliskuvos ir karo išlaidų. Iš tų derybų nieko neišėjo, o 1580 IX 5 Velikie Lūki jau buvo paimti. Ši tvirtovė tuojau buvo atstatyta, o jos komendantu buvo paskintas Filonas Kmita. Tuo

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai