Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/272

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Baudouin de Courtenay Jonas Ignas Ne-eislovas (1845 III 13 Varšuvos gub. Radzy-mine — 1929 XI 3 Varšuvoje) žymiausias lenkų kalbininkas ir plataus masto visuomenės veikėjas, lituanistas. Kilęs iš XVIII a. atsikėlusių Lenkijon prancūzų, 1866 išėjęs Varšuvos vyriausiąją mokyklą (universitetą), 1867—1868 studijavo lyg. kalbotyrą Prahos, Jenos, Berlyno, Leipcigo univ. Už darbą O drevnepolskom jazyke do XIV st. 1870 gavo Petrapilyje lyg. kalbos magistro laipsnį. 1870—1875 Italijoje studijavo slavų tarmes Rezijoje ir 1875 už Opyt fonetiki re-zjanskich govorov Petrapilyje gavo lyg. kalbotyros daktaro laipsnį, buvo paskirtas lyg. kalbotyros docentu ir tais pačiais metais Kazanės univ. prof., kur išbuvo ligi 1883. Tik čia atvykęs, pradėjo rūpintis A. Juškos dainų leidimu. Jo įtikinta Kazanės univ. taryba 1879 IV 13 sutiko spausdinti Juškos dainas lietuvių raidėmis. Kai dalį jau išspausdinus, cenzūra spausdinimą sustabdė (kam spausdinama uždraustomis raidėmis), tai B. de C. pristatė universitetui platų referatą, kur įrodinėjo, kad cenzūros reikalavimas pažeidžia universiteto statutą, nes universiteto leidiniai negali būti pašalinės cenzūros cenzūruojami, kad tos raidės yra visuotinai vartojamos lietuviškiems tekstams mokslo literatūroje ir kad pačioje Rusijoje jokio lietuvių raidžių uždraudimo nėra, nes, esą, Petrapilyje spausdinamos privatinės knygutės lietuviškomis raidėmis (turėjo galvoje 1876—1877 kelias P. Vileišio ten išleistas legalias knygutes). 1879 XII 1 to rašto įtikinta, Kazanės univ. taryba įsakė Juškos dainas ir toliau spausdinti liet. raidėmis ir jos B. de C. priežiūroje buvo 1880—1883 išspausdintos. 1883—1893 dėstė Tartu (Dorpato) univ. ir tuo laiku suredagavo stud. A. Petri vertimą į vokiečių kalbą Juškos Svodbinės rėdos Veliuonyčių lietuvių. 1893, ištarnavęs pensiją, išsikėlė į Krokuvą, kur 1894—1899 dėstė universitete lyg. kalbotyrą ir sanskritą. 1889 perdavęs Krokuvos akademijai Juškos Melodje ludowe rankraštį, nuo 1894 buvo paskirtas to leidinio redaktoriumi ir privertė Krokuvos akademiją tą leidinį 1900 išleisti.

Dėl savo publicistinės veiklos priverstas Krokuvą palikti, grįžo į Petrapilio univ., kur ligi 1918 dėstė univ. bendrąją kalbotyrą ir lyg. slavų gramatiką. Tuomet ypač rėmė klausytoją K. Būgą ir palengvino jam kelią į profesūrą ir, susirūpinęs, kad K. Jauniaus plačios kalbinės žinios mokslo pasaulyje neprapultų dėl Jauniaus nemėgimo rašyti, jo sekretoriumi Būgą įtaisė ir kartu pasirūpino, kad 1908 būtų išleista Jauniaus parašyta lietuvių kalbos gramatika ir 1916 Būgos paruoštas jos rusiškas vertimas.

1913 už brošiūrą Territorialnyj i Nacio-nalnyj vopros v avtonomii buvo nuteistas kalėti ir buvo išleistas iš kalėjimo, tik prasidėjus karui. Po 1917 revoliucijos jam buvo pavesta globoti likviduotos Petrapilio kat. dvas. akademijos biblioteka, iš kurios kitas retenybes (jų tarpe ir Chilinskio liet. Biblijos vertimą) išvežė į Varšuvą, kai 1918 ten išsikėlė. Varšuvoje ligi mirties buvo lyg. kalbotyros prof. Daugybę kalbų gerai mokėdamas, jis kalbotyros srityje parašė daug įvairių darbų, daugiausia spausdinamų kalbotyros žurnaluose, iš kur kiti buvo išsp. jo straipsnių rinkinyje Szkice językoznawcze 1904. Vėliau išsp. Zarys his-toryi językoznawstwa 1909, Charakterysty-ka psychologiczna języka polskiego 1915, Zarys historyi języka polskiego 1922. Petrapilyje gyvendamas, 1903—1909 redagavo ir Dalio rusų kalbos žodyno trečią leidimą. Be to, išsp. Möj stosunek do košciola 1927, Einfluss der Sprache auf Weltanschauung und Stimmung 1929.

Būdamas geras demokratas, smarkus kiekvieno šovinizmo priešas, jis nuo pat savo mokslinės karjeros pradžios neužsi-skleisdavo vien kalbinių tyrinėjimų kevale, kaip daugumas žymių kalbininkų ir kitų specialybių mokslininkų, bet gyvai reaguodavo į kiekvieną jo pastebimą visuomeninę neteisybę. Tuo atžvilgiu jis ypač prie širdies buvo priėmęs lietuvių spaudos uždraudimą ir viską darė tam uždraudimui galą padaryti. Tuo būdu savo kova už Juškos dainų spausdinimą ir kitais savo lituanistiniais darbais nemaža padėjo lietuvių spaudos uždraudimui panaikinti. Spaudą mums laimėjus, 1904 išsp. knygą Kwestja alfabetu litewskiego, o nuo 1880 lenkų ir rusų periodinėje spaudoje Antano ir Jono Juškų nekrologus, paskiau Lietuvių Tautoje ir Draugijoje medžiagą A. Baranausko ir K. Jauniaus biografijoms, kiekviename savo rašte liesdamas ir lietuvių kalbotyros klausimus.

Pr. Skardžius J. B. de C. — Archivum Philologicum I 1930.

Baudry Paul Jacques Aimé (1828—1886) prancūzų dailininkas, nuo 1857 atsidėjęs dekoracinei tapybai, kur pasižymėjo gyva vaizduote ir spalvų jausmu. Žymiausi jo paveikslai yra Paryžiaus didžiojoje operoje.

Baudrier Yves (g. 1906) prancūzų kompozitorius. Baigęs filosofijos ir teisės studijas, muzikai atsidėjo tik būdamas jau 22 metų amžiaus. Savo muzikoje jis ypatingai reiškia meilę jūrai. Jo kūriniai: simfoninės

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai