Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/273

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


poemos Raz de Sein, Le musicien dans la Cité, Le grand Voilier, orkestrui siuita Ele-onore (pagal E. A. Poe tekstą), opera Le Maudit (pagal savo paties tekstą).

Baudrillart Henri Marie Alfred (1859— 1942) prancūzų bažnyčios istorikas, vienuolis oratorionas, nuo 1907 Institut Catholique Paryžiuje rektorius, nuo 1935 kardinolas. Svarbiausias jo veikalas Philippe V et la cour de France, 5 t., 1890-—1901. Pradėjo redaguoti 1912 Dictionnaire d’histoire et de géographie ecclésiastique. Be to, I pas. karo metu, varydamas priešvokišką propagandą, parašė politinių veikalų vokiečių klausimu.

Baudžiamasis procesas, teisena, baudžiamosios teisės formalioji dalis, nurodanti, kas ir kaip turi taikinti materinės baudžiamosios teisės normas, kitaip sakant, nustato teismų organizaciją ir tvarką, kurios reikia laikytis, keliant baudžiamąsias bylas ir teisiant kaltinamuosius. B. P. istorijoje matome tris jo tipus: kaltintinį, arba rungtinį — senovės procesą, tardytinį, arba inkvizicinį — viduramžių ir naujesniųjų laikų procesą ir mišrųjį — mūsų dienų procesą.

Kaltintiniame procese vyrauja privatinis principas, ir baudžiamasis procesas niekuo nesiskiria nuo civilinio. Šalių vaidmuo čia aktyvus, o teismo — pasyvus. Bylą kelia tiktai nukentėjęs asmuo arba ir šiaip pilietis. Kaltintojas puola kaltinamąjį, o šis ginasi. Šios rungtynės iš pradžių buvo paprasčiausios dvikovos teismo akivaizdoje ir tik vėliau virto rungtynėmis žodžiais—įrodymais. Teismas, nesikišdamas į tą kovą, tik pasako paskutinį žodį — sprendimą. Teismas viešas, ir jame dalyvauja visuomenės atstovai. Antrojo tipo procese (inkviziciniame) vyrauja oficialus principas, kur viskas daroma paties teismo ex officio. Šalių visai nėra. Kaltinamasis neturi balso: jis yra kaip ir negyvas tyrimo objektas. (Net pats teismas yra suvaržytas formaliųjų įrodymų sistema.

Rungtinį procesą randame senovės Romoje, frankų-germanų valstybėse, senovės Rusijoje ir kitose to laikotarpio valstybėse, taip pat ir bažnyčioje. Senovės Romos procesas turėjo dvi stadijas. Pirmoji — procedūra in jure, kur kaltintojas turėjo pas pretorių suformuluoti kaltinimą, ir iš jo ribų jau nebegalima buvo išeiti. Antroji-pro-cedūra in judicio — buvo atliekama jau pačiame teisme, kurį sudarydavo pretorius (kaip pirmininkas) ir rinktiniai prisiekusieji teisėjai; jų buvo ligi 60 žmonių. Teismas viešas gyvu žodžiu. Šalys, ir tik jos, pristatinėjo įrodymus, kuriais galėjo būti visa, kas tik gali įtikinti žmogų, kad įrodomasis dalykas yra tiesa. Teisėjai, išklausę šalių kalbas, čia pat viešai paduodavo balsą. Sprendimas buvo galutinis. Vėliau imperatorių laikais į šį rungtinį procesą pradeda skverbtis inkvizicinis elementas, būtent, dėl kaikurių nusikaltimų (imperatoriaus įžeidimas, dievų išniekinimas) teismas turėjo kelti bylą ex officio. Frankų-germanų valstybėse grynas rungtims procesas išliko ligi VIII a. Čia, be prisipažinimo ir liudininkų parodymų, dar buvo: nusivalomoji priesaika, conjuratores, dvikova ir Dievo teismas, arba ordalijos. Neprisipažįstančiam kaltinamajam buvo duodama prisiekti, kad jis nėra kaltas; tąja priesaika jis turėjo kaip ir nusivalyti nuo įtarimo. Bet dažniausiai buvo vartojama dvikova ir Dievo teismas, t. y. kaltinamojo išbandymas vandeniu, geležimi, nuodais. Buvo manoma, kad įtartam žmogui, jei jis tikrai nėra kaltas, turįs padėti Dievas: nekaltas žmogus dvikovose ims viršų, bandomas išlaikys ranką verdančiame vandenyje, nenuskęs maiše įmestas į vandenį, nenudegs rankų, paėmęs įkaitintą geležį, arba nuodai jo neveiks.

Nuo VIII a. (nuo Karolio D.) procese pradeda rodytis valstybinė iniciatyva ir pamažu visoje Europoje, išskyrus Angliją, pasaulinis ir bažnytinis procesas tampa inkviziciniai. Pasaulinė ir bažnytinė valdžios tvirtėdamos visą kovą su nusikaltimais paėmė į savo rankas, ir teismas turėjo atlikti visą procesą ex officio, nelaukdamas skundų. Vyskupai turėjo periodiškai apva-žinėti savo diecezijas ir klausinėti gyventojų apie padarytus jų apylinkėje bažnyčios sprendžiamus nusikaltimus. Toks apklausinėjimas vadinasi inquisitio per testes, per juratores. Tuos testes synodales nurodinėdavo archidiakonas, važiuodamas pirma vyskupo. Tokia pat pareiga buvo skirta Karolio D. įsteigtiems missi dominici, važinė-jantiems karališkiems teisėjams. Be tokių apklausinėjimų, pakankamas pagrindas bylai iškelti buvo dar ir įskundimas (de-nunciatio), bet nuo įskundiko buvo nuimama kaltintojo pareiga: jis likdavo paslaptyje, o kaltintojo pareigą turėjo pasiimti sau pats teismas. Inkviziciniame procese, išnykus nusivalomajai priesaikai, dvikovai ir ordalijoms, įrodymai buvo: prisipažinimas, liudininkų parodymai, raštiniai ir daiktiniai įrodymai, o šių nepakankant, buvo baisiausia įrodinėjimo priemonė — kankynės. Kankynių tikslas buvo rasti tikroji tiesa, kurią kankinamasis turėjo patvirtinti savo prisipažinimu. Čia, kaip ir ordalijose, buvo manoma, kad nekaltas žmogus iškęsiąs kankynes, o kaltasis tuoj prisipažinsiąs. Prisipažinimas buvo laikomas geriausiu kaltės įrodymu, ir todėl visos priemonės, kuriomis buvo galima išgauti tokį prisipažinimą, buvo geros. Inkvizicinis teismas buvo neviešas, ir daugiausia buvo atliekamas raštu; visuomenė visiškai nedalyvavo. Apeliacijos negalėjo būti, nes šalių nebuvo. Kaltinamasis buvo tik tyrimo objektas. Asmuo teis-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai