Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/274

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mui nerūpėjo, jam rūpėjo tik sulaužytoji tvarka atstatyti nusikaltėlio nubaudimu. Visa tai padarė teismą aktyviu valstybės organu, bet patį procesą pavertė slapta raštine ir lyg kokiu vivisekcijos kabinetu, kur žmogus apsiginti neturėjo jokių priemonių.

Tokia būtis turėjo pasikeisti, kada žmogaus asmens protestas, skelbiamas Becca-ria, Montesquieu, Voltaire, išaugo ligi Didžiosios prancūzų revoliucijos, po kurios inkvizicinis procesas visoje Europoje pradėjo keistis ir, pagaliau, virto mišriuoju: paruošiamoji stadija (kvota ir rengiamasis tardymas) liko inkvizicinė, tik kitokio pavidalo, o galutinė stadija — pats teismas — virto rungtine. Šis pasikeitimas vyko laipsniškai, pradėjus panaikinimu kankynių, kaip įrodomosios priemonės. Reformuojant procesą, kad ir buvo atsižvelgiama į Angliją, kuri išvengė jo inkvizicinio tipo ir išlaikė ligi galo rungtinį procesą, tačiau nė viena kontinento valstybė nesiryžo atsisakyti nuo kaikurių inkvizicinių elementų, ir todėl reformuotasis procesas visoje Europoje išėjo maišytas. Pirmoji reformavo B. P. Prancūzija (1807), paskiau Italija, Belgija, Olandija, kiek vėliau Vokietija ir dar vėliau Rusija, išleidus 1864 Teismų įstatymą (Sudeb-nye Ustavy). Mūsų krašte reformuotasis procesas buvo įvestas dar vėliau: Suvalkų krašte — 1875, Kauno ir Vilniaus krašte — 1883, o Palangos valsčiuje (drauge su Pa-baltiju) — 1889. .Naujesnieji B. P. stengėsi susiaurinti inkvizicinį principą, pvz. leisdami gynėjui dalyvauti rengiamajame tardyme.

Teorija dabar konstruktuoja B. P. teisinį santykį tarp kaltintojo, kaltinamojo ir teismo, kurie ir yra to santykio subjektai, o objektą daro jų veiksmai arba darbas. Tas darbas atliekamas viešai, gyvų žodžiu, stengiantis surasti materinę (tikrąją) tiesą. Lietuvos B. P. yra šios stadijos: kvota su žvalgymu, rengiamasis tardymas, atidavimas teismui, pats teisimas ir sprendimų vykdymas.

R. Harris Principles of the Criminal Law 1926;
J. Werner Outline of Criminal Law and Procedure 1930;
A. N. M. Wilshere Elements of Criminal Law and Procedure 1935;
F. J. Archbold Pleading Evidence and Practice in Criminal Cases 31-mas leid. 1943—1947.

Baudžiamasis Statutas, Baudžiamasis Kodeksas, materinių baudžiamųjų įstatymų rinkinys. Lietuvoje veikė du kodeksai: rusų 1903 B. S. Didžiojoje Lietuvoje ir vokiečių 1870 Strafgesetzbuch Klaipėdos krašte. Rusijoje nuo .1864 veikė Bausmių kodeksas (Uloženie o nakazanijach) didesniems nusikaltimams ir Bausmių įstatai (Ustav o nakazanijach) mažesniems. 1881 sudarytas komitetas, o vėliau redakcinė komisija naujam kodeksui paruošti. Komisijos darbai ir nuomonės buvo išdėstyta 8 paaiškinimų tomuose, kurie turėjo didelę vertę praktikai ir teorijai. 1903 statutas buvo paskelbtas įstatymu, tačiau nurodant, kad jo įsigalėjimo laikas bus nustatytas vėliau. Tuo būdu Rusijoje ligi karo veikė jau trys kodeksai, kurie buvo visai tarp savęs nesuderinti. Tokios būklės Lietuvą užtiko vokiečių okupacija. Kadangi okupacinei valdžiai teko vartoti vietos baudžiamuosius įstatymus, o vienlaikio galiojimo trijų kodeksų vokiečiai negalėjo suprasti, ir kadangi tik naujas B. S. jiems buvo visiškai prieinamas, nes jis yra labai panašus į vokiečių B. S. ir buvo išverstas į vokiečių kalbą, tai buvo nustatyta, kad turės galią vien tik B. S. Susikūrus Lietuvos valdžiai, iš pirmųjų žingsnių buvo B. S. įtaisymas (LVŽ N 2—3). Tik jame buvo panaikinta visas trečiasis skyrius (apie maištą), panaikinta mirties bausmė ir sutrumpinta laisvės atėmimo bausmių sistema. Tačiau greit atsirado reikalas nustatyti bausmes už didžiuosius politinius nusikaltimus, ir 1920 buvo paskelbtas B. S. papildymo ir pakeitimo įstatymas, kuris numatė bausmes už ginkluotą sukilimą ir artimus jam nusikaltimus. B. S. susideda iš 687 str., padalintų į 37 skyrius. Išoriškai jis yra gana tobulas: išlaikyta terminologija, aiški, graži, tiksli kalba, visiškas medžiagos skirstymo racionalumas. Vidiškai B. S. stovi daug augščiau už prancūzų Code Penai, o kaikurie dėsniai suformuluoti geriau, negu vokiečių Strafgesetzbuch. Kriminalinės politikos atžvilgiu prilygsta daugumui Europos statutų. Todėl iš visų Lietuvos įstatymų dalių B. S. mažiausia reikalavo reformų. Lietuviškai B. S. išvertė K. Jablonskis 1930. 1903 B. S. veikė Lenkijoje (ligi 1932) ir Latvijoje (nors jau buvo paruoštas naujas statutas).

B. Statutų atžvilgiu Europos kraštus galima dalinti šiomis grupėmis: 1) Kraštai, kurie neturi B. S. Anglijoje baudžiamosios teisės šaltinius daro papročiai, teismų precedentai ir paskiri nekodifikuoti įstatymai; 1861 Consolidation Acts kodifikavo kaikurias sritis (nusikaltimai turtui). Tokia pat būklė Šveicarijos kantonuose U r i ir N i d w a l d e n. 2) Kraštai, kurie turi pasenusius B. S., paremtus įbauginimo principu: Prancūzija, Code Penai 1810, Belgija, Code penai 1830, Austrijos Strafgesetzbuch 1832 ir daugumas Šveicarijos kantonų. 3) Kraštai, turį naujesnius B. S., kur bausmės tikslas suprantamas kaip pusiausvyra tarp įbauginimo ir individualiosios prevencijos: Vokietijos Strafgesetzbuch für das deutsche Reich 1870, Suomijos .1889, Vengrijos 1880. 4) Kraštai, turį modernius B. S., kur yra pataisymo idėja ir lygiagrečiai bausmėms nustatomos priemonės visuomenei apsaugoti: Norvegijos 1902, J u-goslavijos 1930, Italijos 1931, Šveicarijos kantono V a u d 1931, Lenkijos

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai