Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/277

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


sose šalyse, ilgainiui beveik visur išnyko, nors XX a. žymioje Eurazijos dalyje ten įsigalėjus bolševikinei santvarkai su jos vad. kolchozais, ji vėl atgijo savo žiauriausia forma: naujieji baudžiauninkai ūkio srityje privalo viso savo darbo žemės vaisius atiduoti absoliučia j am ponui-valstybei, o patys savo ūkio visai neturi. Šioji B. jau yra visai prilygusi vergijai.

B. atsirasdavo įvairiais būdais. Dažniausiai kokie atėję klajokliai užgrobdavo dalį žemių ir versdavo gyventojus jiems dirbti. Kitur vėl, — patys ūkininkai, patekę į skolas, negalėdami sumokėti mokesčių ir į karą stoti, išsižadėdavo laisvės ir pavesdavo savo žemę artimiausiam ponui, kad jį gintų, už jį į karą stotų. Būdavo ir taip, kad užkariavę svetimas žemes, ateiviai sudarydavo gyventojų viršūnes, bet į savo tarpą priimdavo ir vietos ponus, kurie apsiimdavo naujiems valdovams statyti duokles, arba vėl — savieji ir svetimieji ponai tarp savęs pasidalindavo žemes ir žmones, ir baudžiauninkai dirbo abiems. Kitur išdalindavo žemes kariams už prievolę stoti į karą. Tuo atveju valstybė dvarininkų teisę valstiečiams kiek aprėždavo. Dvarininkai stengėsi gauti teisių, kad niekas nesikištų į jų santykius su savo žmonėmis, kad jie patys rinktų mokesčius, žmones teistų ir administruotų. Ponai stengėsi savo žinion paimti ir laisvuosius ūkininkus, — paimti jų žemes, pradžioje jų pačių nepavergiant. Vieni dvarininkai kartais dirbdavo dvaro laukus savo kaimiečių pajėgomis, o iš sodžių imdavo duokles; kiti savo ūkio netvarkydavo: savo darbu ir savo inventoriumi viską padirbdavo baudžiauninkai. Laikui bėgant, laisviesiems gerėjo gyvenimas, nes jie galėjo pabėgti į tuščias žemes. Ir ponai, bijodami darbininkų nustoti, buvo verčiami kiek tiek švelninti baudžiauninkų būtį.

Finansiniai ir kariniai sumetimai spirdavo kitas vyriausybes šiek tiek rūpintis baudžiauninkų gynimu. Žemės ūkiui kiek daugiau naudos duodant, atsirasdavo ir atskiras dvaro ūkis gyvuliams auginti. Tuomet baudžiauninkai dvarininkui jau nebereikalingi: tik reikalinga jų dirbamoji žemė. Javų ūkiui baudžiauninkai reikalingi tik kaip darbininkai, tai jie apkraunami pareigomis ir prievolėmis. Javams atpigus, parduoti jų nebeaųgina, ir lažininkai atleidžiami.

Sodžiaus santykiai su dvaru nutrūkdavo, kai baudžiauninkai gaudavo asmens laisvę be žemės; dėl dvarininkų ekspropriaci-jos, kur dvarininkai neturėjo savo ūkio ir gaudavo činšą; dėl kompromiso, kur valstiečiai gaudavo asmens laisvę ir tik dalį savo dirbamos žemės. B. naikinti padėdavo: pinigų įsiskverbimas į natūralųjį ūkį, išorinės priežastys, kai miestiečiai jieškodavo savo gaminiams pirkėjų, o fabrikai laisvų darbininkų, kapitalistų noras įdėti kapitalą į žemę, nauda iždui iš išlaisvinimo ir kt. B. būvimas ir nykimas visur turėjo tą patį ūkio pagrindą, bet jo formos kiekvienoje šalyje buvo kitokios.

Norvegijoje buvo maža tinkamos žemės ganykloms ir arimui, maža buvo didelių dvarų, o daugumas gyventojų buvo laisvi ūkininkai. Čia XII a. išnyko vergija ir nelaisvė. B. išnyko XVII a.

Švedijoje nuo senų laikų valstiečiai sudarė ketvirtąjį luomą ir dalyvavo seime. Dėl bandymų jų teises XV a. susiaurinti, valstiečiai buvo sukilę. Prasidėjus reformacijai ir iždui paėmus neužimtas žemes, girias ir ganyklas bei konfiskavus bažnytines žemes, valstiečių gyvenimas pablogėjo, o karams prasidėjus, sustiprėjo bajorai, ir daugumas valstiečių virto baudžiauninkais. Nuo XVII a. antros pusės karaliaus valdžia sustiprėjo ir puolė bajorus, daug dvarų grąžino iždui ir jų valstiečius išvadavo iš bajorų valios. Bajorų žemių valstiečiams XIX a. pradžioje lažas buvo paverstas činšu, o jau paskiau žemė perėjo į valstiečių nuosavybę.

Danijoje viduramžiais valstiečių padėtis buvo tokia pat, kaip ir Švedijoje, bet XVI a. ji ėmė blogėti: dvarininkai pradėjo grobti vis daugiau žemės, varyti iš jos valstiečius, o likusius versti baudžiauninkais, pardavinėjamais tai su žeme, tai be žemės. Tik 1788 B. buvo panaikinta, bet kaikur lažo prievolės buvo likusios ligi 1848. Tais metais Danijai virtus konstitucine monarchija, 1851 pravesta žemės reforma. Žemę valstiečiai išpirkdavo.

Italijoje šiaurės ir vidurio dalyje miestų-respublikų kovose sų feodalais-ponais valstiečiai padėjo miestams. Šiems laimėjus, valstiečiai gavo asmens laisvę, bet žemė liko ar miestų, ar tų pačių išsikėlusių į miestus ponų. Valstiečiai liko tik darbininkai, gauną algas javais ar daiktais. Kiti buvo trumpalaikiai nuomininkai, dažnai pusininkai. Pietų Italijoje ir iš dalies popiežiaus valstybėje įsigalėjus bajorams dvarininkams, valstiečiai liko baudžiauninkais, kuriems prievoles savo nuožiūra nustatydavo ponai. Pramonei kylant, ponai ariamąją žemę paversdavo pievomis ir ganyklomis, valstiečių kiemus ir sodžius nugriaudavo, jų žemę paversdavo ganyklomis, o likusiems kraudavo visokių rinkliavų. Šiaurės ir vidurio respublikoms žlugus, valstiečių buitis visur pablogėjo. XVII a. įvedama B., skiriamos prievolės, dvarininkams suteikiama teisė baudžiauninką žudyti ar skirti į galeras.

1776 Toskanoje daroma žemės reforma ir panaikintos prievolės. Tas pats buvo ir austrų valdomojoje Lombardijoje. Revoliucijos karams prasidėjus, prancūzų įsta-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai