Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/291

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


I St. sunkesniems nusikaltimams — 10 metų. B. vykdymo pasenėjimas — 10 metų. Bausmės pasigailėjimo teisė Statute suteikta valdovui ir teismui. Toji teisė galėjo būti panaudota tik įstatyme nurodytais atvejais. Dėl politinių nusikaltimų įsakmiai pabrėžta, kad nusikaltėlis negali išvengti B. Kaikurių viešųjų nusikaltimų ir turto B. valdovas neturėjo teisės atleisti. Gana plačiai B. dovanojimo teisė buvo suteikta nukentėjusiai pusei, čia B. dovanojimas buvo leidžiamas ne tik lengviems nusikaltimams, bet kartais ir sunkiems, paisant tam tikrų taisyklių. Paprastai būdavo abiejų šalių susitarimas, kuriuo kartais galėjo būti ir bausmė pasirinkta, atsiperkant kuo nuo B. I St. leido taikintis net su plėšiku. Nukentėjęs po susitarimo įgydavo naujų teisių reikalauti sutarčiai įvykdyti.

G. Demčenko Nakazanie po Litovskomu Statutu 1893; N. Maksimeiko Istočniki ugolovnych zakonov Litovskago Statuta 1895; (”) Parallelnyj i siste-matičeskij ukazatel ugolovnych nakazanij Lit. St. 1896; A. Dubienski Glowszczyzna w Statucie Litewskim 1906; S. Kutrseba Historija ustroju Polski, II (Litwa) 1914.

Bausmės pedagogijoje yra atpildas už neleistinus veiksmus ir tuo pačiu sugriautųjų santykių atstatymas su būtimis (Dievu, žmonėmis, gyviais ar net daiktais). Bausmių yra labai įvairių, kaip įvairių ir pažiūrų į jas. Vieni palaiko net pačias fizines kietąsias bausmes, antri yra linkę pateisinti tik natūraliąsias bausmes (J. J. Rousseau), treti visiškai nenori pripažinti jokių bausmių (Ellen Key, P. Österreich). Fizinių bausmių šalininkai šiandien jau reti: yra žinoma, kad pradėtoji vartoti rykštė greitai nustelbs visas kitas priemones ir paliks ji vienintelė, betgi kur kas nevisagalinti. Bet nėra išmintinga ir remtis tik natūraliosiomis bausmėmis, nes neretai jos pasireiškia tik po daug metų nuo ugdytinio nusikaltimo, ir todėl pedagoginiu požiūriu jos būtų pervėlyvos. Reikia laikytis vidurio kelio. Visiškas bausmių atmetimas prieštarauja gyvenimo tikrovei: nesama kraštų, kur žmogus nebūtų baudžiamas už nusikaltimus. Ugdymo darbe bausmės principas negali būti paneigtas, bet jis negali būti ir paverčiamas budelišku vaikų plakimu. Kad ji būtų tikrai sėkminga ugdomojo darbo priemonė, bausmė turi būti naudotina itin apgalvotai ir nuosaikiai.

Žiūrint į bausmes pro baudžiančio j o nusiteikimą, tenka jas skirstyti į nesuinteresuotąsias (objektyviąsias) ir suinteresuotąsias, arba kerštaujančias (subjektyviąsias). Gi žiūrint į bausmes pagal baudžiamojo kęsmą, jų aptinkame fizinių ir dvasinių. O pagal baudžiamojo nusiteikimą bausmės gali būti prisiimamosios (kai baudžiamasis savo prasižengimą apgaili ir pačią bausmę prisiima) ir į atmetamąsias (kai baudžiamasis savo prasižengimo neapgaili ir jam skirtą bausmę laiko nepelnytą bei neteisingą).

Pedagoginiu, arba ugdomuoju požiūriu prasm.ngos tėra tos bausmės, kurios ugdytojo nusiteikimo atžvilgiu yra objektyvios, skiriamos, apgailint ugdytinio poelgį, bet neturint jokio kerštaujamojo jausmo. Tuo pačiu ruožtu neleistinasis poelgis yra paties ugdytinio apgailimas, pati bausmė prisiimama. Vadinasi, bausmė gaus pedagoginę vertę tik tada, kai ir patsai ugdytinis nebus priešiškai nusiteikęs kalbamosios bausmės atžvilgiu. Priešingu atveju, bausmė gali virsti ugdytiniui priešišku nusistatymu paties ugdytojo atžvilgiu. Tada, užuot atstačius ugdytinio apgriautus santykius su kitomis būtimis, galima tą griovimo darbą dar pagilinti. Todėl jau pats pedagoginės bausmės skyrimas reikalauja iš ugdytojo padaryti visa, kad ugdytinis būtų pasiryžęs bausmę prisiimti. Tai gali pasisekti tik tada, kai pats ugdytojas bausmę skiria su visu objektyvumu, nedrumsčiamu jokio kerštingo nusiteikimo. Kiekvienas gali iš savo vaikystės bei paauglystės atsiminti tokių atvejų, kai, padarius nusižengimą nustatytai tvarkai, nors ir bijantis, buvo norima bausmės, kad vėl visa išsilygintų ir vėl būtų galima gyventi anąja tvarka. Tokiais atvejais atitinkamas (bet neperžiaųrus) nubaudimas teprisimenamas be kartėlio. Betgi tikrai nemaloniai prisimenami tie įvykiai, kai tekdavo pakelti bausmę, netikint savo kalte: taigi, juntant ugdytojo subjektyvumą ar bent nesaikumą.

Visa tai neabejotinai paremia tiek bausmės reikalingumą ugdomajame darbe, tiek juo labiau psichologinį ugdytinio parengimą bausmei prisiimti bei objektyvų ir saikų tos bausmės pavartojimą. Visiškas bausmės pedagogijoje neigimas nėra nei psichologiškas, nei gyvenimiškas. Antra vertus, negalima pasinešti ugdomąjį darbą remti pačia bausme, kad ir pedagogiškiausiu būdu vartojama. Kadangi ugdymas jau sava esme yra grynai pozityvus ir kuriamasis darbas— jo, visų pirma, rėmimas bausme, kaip negatyvia ugdymo priemone, būtų savyje prieštaravimas. Bausmę padaro neišvengiamą greičiau tai, kad greta ugdytojo yra ir antras veikėjas — aplinka, neretai veikianti ugdytinį griaunamąja linkme. Iš čia ir išplaukia taisomoji pedagogika, siekianti atgrasinti ugdytinį nuo šiokios ar tokios neigiamybės. Bet kiekvienu atveju iš bausmę vykdančio ugdytojo reikalaujama pedagoginio subtilumo. Visada pravartu prieš akis turėti ugdytinio amžių bei lytį, aplinką ir pačias baudžiamąsias sąlygas. Sakysime, nuo ko nors atgrasinti mažyliui, kuriam dar sunku išaiškinti kurio nors veiksmo žalingumą, gali būti vartojama net ir fizinė bausmė: mažylis (ligi 4 metų) per keletą mėnesių ar net savaičių bus visiškai

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai