Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/300

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


buvo vieši teismo ir prekybos rūmai. Nuo II a. pr. Kr. B. buvo monumentali ir puošni. B. pastatą daro augšta, pailga, dengta centrinė nava ir 2 ar net 4 šoninės žemesnės navos, atskirtos nuo centrinės navos kolonomis, arba pilioriais. Centrinė nava baigiasi pusapvalia arba keturkampe absi-da, kur senovėje teismo reikalams stovėjo teisėjo kėdė — tribūnai ar dievybės statula, o krikščionių bažnyčiose — vyskupo sostas. B. forma iš Graikijos pasiekė Romą (B. Porcia, Aemilia, Julia, Constantiana), iš ten perėjo į provincijos miestus; net ir privatūs rūmai imta statyti pagal B. planą.

Krikščionių eroje pirmųjų amžių rašytojai B. vardu vadino tuos pastatus ar namus, kur gyveno vyskupas. Nuo IV a. B. vadinama tik Dievo namai— bažnyčia. Senovinė B. forma krikščionybės laikais, ypačiai nuo IV a. gavo charakteringas krikščionių maldos namų formas. B. statyboje liturgija, vietinės sąlygos, architektūrinės tradicijos ir statybinė medžiaga bei senovinių pastatų panaudojimas kultui nulėmė B. stiliaus įvairumus ir nukrypimus nuo klasikinės formos. B. priekyje atsirado didelis sienomis atidalintas kiemas-atrium, su šonais kolonomis atskirtais pasažais, o vidury su šuliniu ar fontanu — apsiplauti dulkes, prieš įeinant į puošnią B. Vidurinė, ant kolonų iškeltoji nava imta puošti mozaikomis ir freskais. Lubos lygios, medinės, arba tiesiog išpuošti laiką stogą balkiai. Centrinės navos viršutinėje dalyje yra skylėto marmuro ar porfyro langai. Vidurinė nava užsibaigia triumfo arka, už kurios tos navos pratęsimas gauna presbiterijos, arba choro, vardą. Gilumoje prie sienos stovi vyskupo sostas su sėdynėmis šalimais žemesniems dvasininkams. Presbiterijos centre statomas puošnus, kartais su ant kolonų iškeltu baldakimu, altorius (Confessio). Kur presbiterija jungiasi su centrine nava, statoma dvi ambonos (Mišių metu Lekcijai ir Evangelijai giedoti). Presbiterija nuo navos atskiriama durimis (rytų bžn. — ikonostasas), šiandie tik grotelėmis. B. grindys išpuošiamos spalvotojo marmuro plytelėmis, mozaikomis. Didžiosios B. durys iš medžio, bronzos ar sidabro papuošiamos bareljefais, vaizduojančiais įvairias Šv. Rašto scenas. Senovės B. davė pradžią vad. bazilikiniam arba romaniniam bažnyčių stiliui (su trimis navomis ir presbiterija).

2) Katalikų liturgijoje B. yra bažnyčios garbės titulas, dažnai nieko bendra neturįs su jos architektūra. B. skirstomos į didesnes arba patriarchalines (maio-res) ir mažesnes (minores). Didžiųjų yra 4 Romoje: šv. Petro, šv. Povilo, šv. Jono La-terane ir S. Maria Maggiore (jos turi popiežiaus altorių ir šventąsias duris), ir 2 Asižiuje: šv. Pranciškaus ir Parciunkulio. Mažesniųjų yra 9 Romoje ir daugybė visame pasaulyje. Popiežiaus B. titulą paprastai suteikia kuriai nors senai ir garsiai katedrai ar šiaip šventovei. Lietuvoje mažesnių B. titulus gavo Kauno (1921) ir Vilniaus (1922) katedros. B. turi tam tikrų privilegijų ir ženklų.

R. Lamaire L’origine de la B. latine 1911; Kaufmann Handbuch der christlichen Archäologie III leid. 1922; R. Schultze Basilika — Untersuchungen zur antiken und frühmittelalterlichen Baukunst 1928.

Bazilikas (Ocimum basilicum L.) lūpa-žiedžių (Labiatae) šeimos augalas, augąs šiltesniuose Azijos ir Afrikos kraštuose ir Europoje. Lietuvoje jis auginamas kaip vienametis augalas. B. žolė kartais vartojama ir medicinos reikalams, kaip kad Herbą ba-silici. Daugiausia vartojama eteriniam aliejui, Oleum Basilici, gaminti, vartojamam kvepalų gamyboje, kosmetikos reikalams ir saldainių dirbtuvėse.

Bazilinė vena (vena basilica) rankos srities vena, prasidedanti iš ulnarinės dilbio pusės, dviem šakutėmis einanti augštyn ir įtekanti į pažasties veną (vena brachialis).

Bazilionai — Rytų apeigų vienuoliai, kurie laikosi IV a. šv. Bazilijaus regulos. Nuo XVI a. B. Romos Kurija ėmė vadinti visus Rytų apeigų vienuolius. B. vienos centralizuotos vienuolijos niekuomet neturėjo. Jų

Kauno bazilika

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai