Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/306

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


T. kompetencijos dar pasakytina: 1) valstybės teismui baudžiant už bigamijos nusikaltimą, pirma pačią bigamiją turi išspręsti B. T.; 2) B. T. sprendžia krikščionių jungtuvių tikrumo, gimimo, išskyrimo, dvasininkų, bažnytinių turtų ir kt. bylas; 3) B. T. sprendžia išskyrimo bylas, o valstybės teismas susituokusių ir jų vaikų asmens ir turtų. teisės bylas, teisia išskirtos nekaltosios šalies ir vaikų išlaikymo bylas, vaikų įteisinimo bylas ir tt. Lietuvos konkordato str. XX dvasininkai ir vienuoliai galima skųsti valstybės teismui už valstybės nusikaltimus. Seniau B. T. kompetencija buvo daug platesnė. 1387 II 22 Jogailos privilegija duota Vilniaus vyskupui, katalikų dvasininkai ne tik buvo atleisti nuo viešųjų prievolių (pastotės, tiltų taisymas ir statymas, kareivių, sargybų statymas), bet ir nuo atsakingumo už nusikaltimus valstybiniame teisme — visose bylose jie priklausė tik B. T. Taip pat Žygimantas II 1542 V 20 privilegija atleido katalikų dvasininkus nuo vist. teismų jurisdikcijos. Stepono Batoro 1576 XI 30 universalu buvo palikta tvarka, kad ne tik katalikų dvasininkai Lietuvoje, bet ir valstiečiai, gyveną bažnytinėse žemėse, priklauso Vilniaus vyskupo teismui ir jokiose bylose negali būti šaukiami į valstybinį teismą.

K. šaulys Kanoniškojo proceso teisė 1927.

Bažnyčios Tėvai (lot. Patres Ecclesiae) yra tie pirmųjų amžių švento gyvenimo teologai, kurie savo raštuose yra perdavę iš Apaštalų paveldėtą tradiciją ir sukūrę B. mokslo sistemą. Jų autoritetas po apaštalų kaip tradicijos liudininkų B. yra didelis ir reikšmingas. B. T. titulas krikščionybės pradžioje buvo duodamas mokytojams ir vyskupams. Vėliau jis paliktas tik tiems, kurie turi pareigą ir teisę Bažnyčioje mokyti — vien vyskupams. Dar vėliau B. T. titulas paliktas tik švento gyvenimo pirmųjų amžių asmenims, ir reikalaujama jau Bažnyčios valdžios pripažinimo. Ilgainiui nusistovėjo tvarka, kad B. T. gali būti pirmųjų amžių šventieji teologai. Taip rytuose B. T. eilė baigiasi su šv. Jonu Damaskiečiu (m. 749), o vakaruose su šv. Grigaliumi Didžiuoju (m. 604). B. T. raštų kalba iki 180 Kr. g. buvo graikų. Paskiau vakaruose vis labiau įsigali, o nuo 400 lieka vien tik lotynų kalba. Rytuose šalia graikų kalbos vartota dar ir sirų kalba.

Bažnyčios valstybė (Citta dėl Vaticano) dabar sudaro tik Vatikano miestą, kurį 1929 Laterano sutartimi Italija perleido popiežiaus suverenitetui. Tuo būdu buvo atnaujintas popiežiaus suverenitetas, jo turėtas 754—1870 savoje valstybėje. Visą laiką gynę savo valstybę, popiežiai atsisakė seno tipo valstybės, Italijai sutikus laiduoti katalikų akcijos laisvę Italijoje ir šv. Sosto suverenumą Vatikano mieste.

Istorija. B. V. pradžią davė popiežių patrimonijos Romoje ir apylinkėse. Kai imperatorių valdžia Romoje sunyko, popiežiai, pasiremdami savo patrimonijomis ir moraliniu autoritetu, ėmėsi atstovauti imperatorių valdžiai. Jiems teko pareiga ginti Romą bei jos apylinkes nuo langobardų puolimo. B. V. ypač įsitvirtino pop. Grigaliaus Didžiojo metu. Norėdamas apginti vid. Italiją nuo besibraunančių langobardų, popiežius Sikstas II šaukėsi 754 Kr. g. frankų pagalbos. 754 ir 756 frankams įveikus langobardų vadą Aistulfą, frankų karalius Pi-pinas atidavė popiežiui valdyti Romos kunigaikštiją, Pentapolį ir Perugiją. Karolis Didysis, tapęs ir langobardų karaliumi, tuos kraštus pripažino savarankiška valstybe. Popiežius Inocentas III B. V. plotą padidino, prijungęs Spoletą, Anconą, Tusciją. Karo būdu įsikišdamas į Italijos politiką, popiežius Julius II priskyrė prie B. V. dar Mode-ną su Reggio ir Parmą su Piacenza.

Napoleono karo metu B. V. kurį laiką buvo pirmą kartą sekuliarizuota. Vienos kongresas ją atstatė senų ribų. Bet revoliucinė laiko dvasia skverbėsi ir į B. V. Consal-vio reformos atstatė B. V. absoliutinę teo-kratiją, betgi jis buvo linkęs daryti nuolaidų ir laiko dvasiai. Tam pasipriešino Lamb-ruschini’o vadovaujama kardinolų grupė, pasiryžusi nedaryti jokių nuolaidų ir neįsileisti pasauliečių į valstybės valdymą. Popiežiaus Grigaliaus XVI laikais šiai grupei atsistojus prie B. V. vairo, minios visai atšalo nuo popiežiaus pasaulietinės valdžios. Karbonarų sukilimas ir ypač 1831 revoliucija Bolognijoje buvo nugalėti, tik prancūzų ir austrų kariuomenei padedant. 1831 V 31 pasirašytu memorandumu Europos didžiosios valstybės reikalavo daryti B. V. valdymo reformų, bet tokio reikalavimo nepaisyta. Prasidėjus visos Italijos sujungimo sąjūdžiui, tarp to sąjūdžio ir B. V. pasidarė nesuderinamas priešingumas. Popiežius Pijus IX 1847 mėgino konfliktą išspręsti muitų unija, Italijos valstybių sąjunga. Bet jam atsisakius 1848 dalyvauti kare prieš Austriją, B. V. kilo revoliucija. Pijus IX 1848 XI 24 pabėgo į Gaetą. B. V. užėmė prancūzų kariuomenė, kuri viena tegalėjo dar palaikyti popiežiaus valdžią. 1859 — 1860 B. V. neteko Romagnos, Umbrijos ir kaikurių pakraščių. 1862 ir 1867 Garibaldi nesėkmingai mėgino užimti Romą. 1870 IX 20 Piemonto savanoriai užėmė Romą ir likusius B. V. kraštus, ir B. V. nustojo buvusi.

Tačiau popiežiai B. V. neatsižadėjo ir nepripažino vienašališko vad. garantijų įstatymo, buvusio popiežių padariusio kunigaikščiu be valdžios. Popiežiai reikalavo visiškos nepriklausomybės. Italijos katalikams buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose. Leonas XIII jieškojo pagalbos tarptau-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai