Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/307

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


tinėje diplomatijoje. Pijaus X laikais santykiai pradėjo keistis. Katalikų organizacijos pripažino tautinę Italijos valstybę. 1905 buvo atšauktas draudimas dalyvauti rinkimuose. 1914—1918 karo metu Italijai dar pavyko 1915 IV 26 Londono sutartimi pašalinti popiežių iš būsimos taikos konferencijos, bet 1919 Versailles diplomatų jau buvo kalbama apie Vatikano B. V. atstatymą. Pagaliau 1929 II 12 Laterano sutartimi Italijos vyriausybė pripažino „Šv. Sosto išimtinę, neaprėžtą suverenę valdžią ir jurisdikciją Vatikano mieste”, o popiežius pripažino „ Italijos karaliją, valdomą Savojos namų dinastijos su Roma kaip sostinė”. Vatikano miestas paskelbtas esąs neutralus ir neliečiamas plotas. Šis neutralumas nebuvo pažeistas ir per II pas. karą.

Theiner Codex diplomaticus dominationis pon-tif. 1861 —-1862; Schnürer Die Entstehung d. Kirchenstaates 1894; M allot La question romaine de Pie VI ä Pie IX 1932; Schmidlin Papstgeschichte d. neuesten Zeit I 1933.

Bažnytėlė Galvės (Trakų) ež. sala. Padavimais toje saloje D. L. K. Vytautas buvo pastatęs cerkvelę savo žmonai Julijonai. Ją paskiau laikė Sapiegos. Švedams Trakus sugriovus, ji nebebuvo atstatyta.

Bažnytinė Apžvalga 1) du kartus per mėnesį ėjęs Kaune nuo 1913 VII 12 (25) ligi 1914 VII katalikiškas žurnalas. Redagavo prelatas J. Skvireckas, talkininkavo kun. M. Vaitkus. Bendradarbių tarpe buvo kun. J. Valavičius, kun. J. Tumas ir kt.

2) Ziono evangelikų liuteronų lietuvių parapijos biuletenis Chicagoje; iki 1953 X 11 išėjo nr. 194/84. Redaktorius kun. J. Pauperas.

Bažnytinė a.rcįheologija ž. Krikščioniškoji archeologija.

Bažnytinė architektūra ž. Krikščioniškoji architektūra.

Bažnytinė dešimtinė bažnytpinigiai (lot. decimae) bažnyčiai išlaikyti mokėtas mokestis, paprastai tam tikra žemės ūkio pajamų dalis. B. D. paprastai buvo mokama natūra, bet ją galima buvo mokėti ir pinigais. Mokesčius kulto reikalams žinojo daugumas senų tikybų. Pagal Šv. Raštą, B. D. pas žydus atsirado kaip laisvas mokestis bažnyčiai, padovanojus Abraomui 10-tą dalį iš 4-rių nugalėtų karalių pagrobto grobio vyriausiam kunigui Melchizede-kui. Vėliau tas mokestis buvo priverstinis, ir iš jo gyveno žydų dvasininkų luomas, levitai, neturėję savo žemės. Žydų B. D. paprotį perėmė Katalikų Bažnyčia. Pradžioje ir čia B. D. buvo tik laisvos dovanos. 779 Karolis Didysis įvedė B. D. kaip mokestį, išreikalautiną valdžios autoritetu. Lietuvoje, krikštą priėmus, B. D. mokėjo valstiečiai, bajorai ir didieji kunigaikščiai. Bajorai labai nenoromis ją mokėjo, o kaikada rinkdavo ją iš valstiečių savo naudai. Ir mokėdami B. D., palyginus su valstiečiais, jie turėjo daug lengvatų: jiems patiems nereikėjo pristatyti B. D. dvasininkams į namus, galėjo mokėti tiems dvasininkams, kuriems patys norėjo (decima libera), nuo kaikurių kultūrų, pvz. kanapių, jie B. D. visai neprivalėjo mokėti.

Nuo Karolio D. laikų bažnyčia turėjo B. D. dalinti į 3 dalis: pirmoji turėjo eiti bažnyčioms statyti ir išlaikyti, antroji paliegėliams, vargšams, maldininkams šelpti, trečioji dvasininkams. Lietuvoje paliegėlių ir vargšų šelpimas buvo labai išplitęs. Tai rodo daugybė buvusių vad. špitolių, kur jie buvo priglaudžiami.

B. D. išnyko Prancūzijoje didžiosios revoliucijos metu, kitur V. Europoje apie XIX a. vidurį. Lietuvoje B. D. išnyko po to, kai Mikalojaus I 1841 XII 25 įsakymu sekuliarizavo katalikų bažnyčios turtus. 1842 I 1 įsakymu pradėta mokėti dvasininkams algos iš iždo. 1865 XII 14 Aleksandro II įsakymu buvo uždrausta rinkti B. D. katalikų bažnyčios naudai prievarta arba jieškoti jos per teismą. Bažnytpinigiai, kaip tiesioginis mokestis bažnyčios naudai, mokamas kitur dar ir dabar.

Bažnytinė ikonografija ž. Ikonografija.

Bažnytinė muzika. Daugumas tyrinėtojų mano, kad pirmieji krikščionys perėmė iš žydų psalmes, o iš graikų himnus. Persekiojami slaptai rinkdavosi katakombose, kur, pasidalinę į dvi grupes, giedodavo dviem chorais himnus. Toksai giedojimas pakaitomis, vad. antifoniniu, buvo įvestas šv. Ignoto (m. 107). Kada krikščionių persekiojimas liovėsi, pradėta rūpintis sutvarkyti naujam religiniam kultui pritaikintą giedojimą. Psalmės recituota paprasčiausiu būdu su maža balso moduliacija. Tai buvo vad. accentus. Labiau melodinį pobūdį turėjo giedojimas, vad. responsorium arba conccentus, o mėgiamiausi responso-riniai žodžiai — Kirie eleison. Responso-rijų formos buvo ir himnai, kuriuos į bažnytinę liturgiją įvedė šv. Ambraziejus, kad ir žmonės galėtų dalyvauti giedojime. Be to, šv. Ambraziejus pirmas pradėjo tvarkyti krikščionių giedojimą ir nustatė keturias bažnytines tonų rūšis. Arubraziejiš-ko giedojimo ritmas atitiko tekstą. Pirmas sistemingas liturginių giedojimų rinkinys yra Liber Antiphonarius. Šv. Ambraziejaus keturių tonų rūšies sistemą praplėtė popiežius šv. Grigalius I Didysis (VIa.), prie esamų keturių autentiškų tonų pridėjęs 4-rias plagales (šalutines), giedojimus suorganizavęs, pataisęs ir padauginęs. Kadangi šis vienbalsis giedojimas buvo atliekamas tam tikro liturginio choro ir tam tyčia bažnyčioje skirtoje vietoje, vad. chorus (presbyterium), tai dažnai vadinamas

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai