Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/308

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


choraliniu giedojimu, arba choralu. Šis vienbalsis giedojimas, kurio melodijos laisvame ritme (be takto) aštuoniomis bažnytinėmis tonų rūšimis sudėstytos, dar vad. gregorianišku giedojimu (cantus gregoria-nus). Gregorinio choro pirmoji notacija buvo neumai, kurie nei garso augščio, nei ilgio nenustatydavo, tik apytikriai nurodydavo giesmininkui melodijos linkmę. Gregorinio giedojimo melodija buvo iš lygaus ilgio ritminių vienetų, bet taip pat buvo vienu skiemeniu įvykdoma grupė garsų, kurie jungta į melodinę figūrą. Taip iškilo jubilationes (jubili).

Pradžioje Roma buvo svarbiausias bažnytinio giedojimo centras. Vėliau įvairiuose kraštuose buvo įsteigtos giedojimo mokyklos. San-Galleno muzikos mokyklos žymūs veikėjai buvo Tuotilo ir iNotker (vad. Bal-bulus). Tuotilo pasižymėjo kaip tropų kūrėjas. Tropai yra grupė gaidų, įterptų tarp Kirie ir eleison. Notker yra sekvencijų, taip pat vad. prosae kūrėjas. Sekvencijos kilo iš jubiliacijų, prie kurių pridėta naujas savaimingas tekstas, pritaikintas taip, kad kiekvienai melodijos gaidai atitektų atskiras teksto skiemuo.

Krikščionių bažnytinės liturgijos kanonai pačioje pradžioje paneigė instrumentinę muziką, kuri laikyta netinkama bažnyčiai. Krikščionybės vokalinė muzika buvo pagrįsta diatonika. Nuo VIII a. giedojimo mokymo tikslams buvo pradėta vienuolynuose vartoti vargonai, kurie vėliau pradėta vartoti ir bažnytinėse apeigose.

Greta vienbalsio liturginio giedojimo, IX a. pasirodė dvibalsis giedojimas, kuriam pagrindus padėjo vienuolis Hukbaldas. Pradėta imti kartu dvi melodijos kvartos ir kvintos intervalų tarpais; toks giedojimas vadinta organum arba diatonija. Kitas XI a. žymus organumo arba diatonijos teoretikas yra Guido iš Arezzo. Jis dvibalsiam giedojime įpynė terciją ir sekundą, o pritariamąjį balsą dėjo iš apačios. Šitas dvibalsis giedojimas davė pradžią daugiabalsiam giedojimui. XII a. Prancūzijoje pasirodo giedojimas vad. discantus, kuris pradžioje buvo dvibalsis, vėliau praplėstas ligi penkių balsų. XIII a. menzurinės teorijos dėka nustatyta garso ritminė vertė. Tai daug padėjo plisti muzikai; taip pat išugdytos naujos muzikos formos — motetus, conductus ir rondellus. XIV a. daugiabalsę muziką pradėta vadinti polifonija (gr. polus „daug” ir fone „balsas”). XV ir XVI a. — daugiabalsės muzikos klestėjimo laikotarpis. Pirmieji pasižymi anglų kompozitoriai (John Donstabl), vėliau olandų mokyklos kompozitoriai: Wilhelm Düfay savo mišiomis ir daugiabalsėmis giesmėmis, kuriose melodija dažnai pasirodo soprane; Johann Okegheim savo komplikuota kontrapunktine technika; Josquin de Prės motetais, mišiomis, psalmėmis. Olandų ir italų muzikos įtaka XVI a. jaučiama ir Vokietijoje, kur Okegheimo krypčiai atstovauja mišių ir motetų autorius Henri Isaac; čia reformacijos metu sukuriamas naujas protestantų bažnytinis giedojimas — protestantų choralas. Trys yra jo šaltiniai: a) senosios Romos bažnyčios giesmės, b) vokiečių bažnytinės giesmės, c) liaudies melodijos. Pirmykštis XVI a. choralas ritmikos atžvilgiu buvo paįvairintas skoliniais iš liaudies dainų, tik vėliau, XVII a., sudarytas iš vienodo ilgio gaidų, lygių dalių takte. Olandų kompozitorių veikalai, pasižymėję dideliu virtuoziškumu ir komplikuotu kontrapunktu sukėlė reakciją, kuriai atstovavo Romos mokykla su kompozitoriumi Palestrina priešakyje. Jo kūrybos stilius suteikė bažnytinei muzikai rimtą, iškilmingą pobūdį. Su Palestrinos kūryba yra susieta bažnytinės muzikos reforma. Tri-dento suvažiavimas (1562) nutarė, kad daugiabalsės bažnytinės kompozicijos turi būti paprastos, nekomplikuotos, kad į jas neįeitų nei pasaulietiškas ritmas, nei melodijos ir kad nebūtų nuslopinta teksto reikšmė. Šiam nutarimui realizuoti buvo pateiktos aprobuoti trejos Palestrinos mišios, jų tarpe ir Missa papae Marcelli. Palestrina bažnytinę muziką apvalė ir padėjo pagrindus grynajam bažnytinės muzikos stiliui. Greta Palestrinos grupuojasi ir kiti kompozitoriai: G. Animuccia, kurio Laudi spi-rituali sudarė oratorijos užuomazgą, vėliau Miserere autorius G. Allegri.

Greta vokalės muzikos pradėta vartoti bažnyčiose ir instrumentinė muzika. Reikšmingiausiu instrumentu liko vargonai. Pradžioje vargonai buvo mokytis giedoti, vėliau buvo vokalės muzikos pritariamasis instrumentas, o pačių vargonų technikai tobulėjant, vargonams sukurtos savarankiškos muzikos formos. Nuo XII—XIII a. vargonai lieka bažnytinės liturgijos dalimi, XIV a. vargonai patobulinti ir praplėsta klaviatūra (spaudynas) ligi trijų chroma-tiškųjų oktavų. Pirmosios vargoninės muzikos formos buvo ricercari, toccata ir fantazija. Jas kūrė G. Merullo, G. Frescobaldi, J. Frobery. Žymiausias yra J. S. Bach (XVIII a.). Jo vokalės kompozicijos yra kantatos, mišios, pasijos, motetai, instrumentinės — preliudijos, fugos, fantazijos, sonatos, toccatos.

Greta grynojo bažnytinio giedojimo sukuriama vad. koncertinė bažnytinė muzika. Pradedant Viadana, vis labiau ima plisti instrumentinė bažnytinė muzika, taip pat ir vokale koncertinė. Tokią muziką kuria visi žymesnieji kompozitoriai: Steffani, Scarlatti, Fux, Lotti, Caldara, Hasse, Mozart, Haydn, Beethoven, Cherubini, Liszt, Rossini, Verdi, Bruckner, Perosi ir kiti.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai