Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/309

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Tačiau daugumo veikalai neturi grynojo bažnytinio pobūdžio ir stiliaus.

Lietuvių B. M. senesniais laikais pradėjo reikštis atskiromis giesmėmis, kurių tekstus sukūrė savieji rašytojai (pvz. Strazdo Pulkim ant kelių). Net kaikurioms psalmėms lietuviai yra sukūrę savaimingas melodijas, laukiančias gilesnio nagrinėjimo ir aptarimo. Giesmių lietuviškiems ir lotyniškiems tekstams, vertingų savo forma ir stiliumi, yra kūrę daugumas mūsų kompozitorių. Didesnės formos B. M. veikalų (pvz. Mišių) yra parašę šie lietuviai kompozitoriai: Česl. Sasnauskas, J. Naujalis, J. Žilevičius, St. Šimkus, Jer. Kačinskas.

Gastouė L’Eglise et la musique, Paris 1936; Adam Gottron Kirchenmusik und Liturgie, Regensburg 1937; Handbuch der katholischen Kirchenmusik, Essen 1949; Atti del Congresso Internazionale di Musica Sacra, Tournai 1952; Fr. Ludwig Repertorium organorum recentioris et motetorum vetus-tissimi stili, Halle 1910; H. Leichtentritt Geschichte der Motette, Leipzig 1908; P. Wagner Die Geschichte der Messe, Leipzig 1913; A. F. Merritt Sixteent Century Polvphony, Cambridge 1939; Willy Apel The Notation of Polyphonic Music 900—1600, Cambridge, IV leid. 1949.

Bažnytinė Savaitė kun. K. Steponavičiaus leistas sieninis laikraštėlis liet. Memminge-no stovykloje 1946.

Bažnytinė unija Romos, arba vakarų katalikų ir graikų, arba rytų katalikų bažnyčių susijungimas Romos popiežiaus vadovybėje. Graikų bažnyčia atskilo nuo Romos bažnyčios 865 prie popiežiaus Mikalojaus I ir Konstantinopolio patriarcho Fotijaus, bet vėl susijungė 869 Konstantinopolyje sušaukto VIII bažnyčios visuotinio susirinkimo metu. Antrą kartą graikų ir romėnų bažnyčių atsidalinimas įvyko 1053 prie Konstantinopolio patriarcho Mykolo Keru-larijaus ir prie Romos popiežiaus Leono IX. Bandymai sujungti rytų bažnyčią su vakarų buvo daryti 1204, kai IV kryžiaus karo metu buvo užimtas Konstantinopolis ir sudaryta jame Lotynų imperija. 1204 popiežius Inocentas III buvo siuntęs savo legatą pas Galicijos kunig. Romaną, siūlydamas jam grįžti bažnytinėn vienybėn ir žadėdamas jį pakelti Galicijos karaliumi ir atiduoti kaikuriuos lenkų kunigaikščių užimtus miestus. 1247 panašus siūlymas buvo padarytas popiežiaus Inocento IV Romano sūnui Danieliui. Šį kartą dar buvo žadama duoti Europos pagalba nusikratyti nuo totorių jungo. Danielius 1247 VIII 27 nusiuntė popiežiui raštą apie rusų arba graikų bažnyčios susijungimą su Roma. Už tai jis 1253 Drohičine popiežiaus legato Opizono buvo vainikuotas karaliumi. Nesusilaukęs žadėtosios pagalbos prieš totorius kovoti, Danielius atsimetė. 1252 popiežius Inocentas IV ragino rusų kunig. Aleksandrą Ne-vietį prisidėti prie Romos bažnyčios, bet susilaukė iš jo tik pašiepiančio atsakymo. 1274 Lyono bažnytiniame susirinkime graikų imperatoriaus Mykolo VIII Paleologo atstovai sudarė bažnytinę uniją su popiežiumi Grigaliumi X, bet unija Graikijoje neįsigalėjo dėl dvasininkų opozicijos. XIII —XIV a. rusų vakarų ir pietų vakarų žemėms perėjus Lietuvos kunigaikščių valdžion ir patiems lietuviams XIV a. pabaigoje apsikrikštijus, popiežiaus kurija rytų ir vakarų bažnyčių susijungimo stengėsi pasiekti su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių pagalba. Jogaila buvo įsakęs tikybiškai maišytų šeimynų nariams, išpažįstantiems rytų bažnyčios tikėjimą, tuojau pereiti katalikybėn, leido katalikėms, ištekėjusioms už vyrų pravoslavų, juos pamesti, taip pat ir vyrams mesti savo pravoslaves žmonas, atiminėjo iš rytų bažnyčios išpažintojų bažnyčias ir atidavinėjo jas katalikams (pvz. Peremišlio katedrą), vertė mokėti mokesčius katalikų vyskupams katalikus ir pravoslavus, gyvenančius jų vyskupijoje. Horodlės 1413 unijos aktu Lietuvos gyventojai pravoslavai negalėjo gauti augštųjų tarnybų ir dalyvauti did. kunig. tarnyboje. Spausdamas pravoslavus, Jogaila nesiekė visų jų padaryti katalikais, tik norėjo priversti juos pripažinti popiežiaus viršenybę. Tuo pat tikslu Jogaila ir Vytautas derėjosi su pravoslavų metropolitu Kiprionu dėl taikaus rytų ir vakarų bžn. sujungimo. Kai Kipriono įpėdinis, metropolitas Fotijus, pasirodė priešingas Jogailos ir Vytauto planams, Vytautas, su Jogailos žinia ir pritarimu, sušaukė Nau-gardėlyje bažnytinį susirinkimą, kuriame buvo paskelbtas Lietuvos rytų bažnyčios atsiskyrimas nuo Maskvos ir išrinktas atskiras Lietuvai metropolitas Grigas Cam-blakas (1415). Visuotiniam Katalikų Bažnyčios susirinkimui Konstancoj Jogaila rašinėjo apie savo pastangas ir prašė susirinkimą atsiųsti jam apaštalus rusams atversti ir bažnyčioms sujungti. Popiežius Jonas XXIII 1415 II 26 pravoslavams su Romos bažnyčia sujungti paskyrė Jogailą generaliniu vikaru Naugardui ir Pskovui ir kraštams į rytus nuo jo valdžioje esamų žemių. 1418 pradžioje Vytautas ir Jogaila nusiuntė Konstancon Lietuvos metropolitą Grigą Camblaką su kitais pravoslavais dvasininkais bažnyčios unijos sudaryti. Susirinkimas, jau besiruošdamas išsiskirti ir laukdamas panašaus pasiūlymo iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio Paleologo, linkstančio į bažnytinę uniją, nerado reikalo visapusiškai imtis šio dalyko. Camblako misija pasiliko be vaisių. Tik naujai išrinktas popiežius Martynas V, norėdamas padrąsinti Vytautą ir Jogailą, 1418 bule paskyrė juos savo generaliniais vikarais rusų gyvenamiems kraštams ir ypač Naugardui ir Pskovui.

Bažnyčių susijungimo reikalas vėl iškilo Lietuvoje 1433, kovoms beeinant dėl augs-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai