Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/310

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


čiausios valdžios tarp Švitrigailos ir Žygimanto. Lenkijai padedant, padaręs perversmą, Žygimantas oficialiai motyvavo tuo, kad esą reikėję gelbėti Lietuvoje katalikų tikėjimas. Kaip katalikybės gelbėtojas Lietuvoje, Žygimantas gavo iš popiežiaus Eugenijaus IV bulę (1433 I 1), atleidžiančią Lietuvos gyventojus nuo ištikimybės priesaikos Švitrigailai. Pastarasis norėjo pasiteisinti Bazelio visuotiniame Katalikų Bažnyčios susirinkime. Kreipdamasis į susirinkimą, Švitrigaila žadėjo sujungti rytų ir vakarų tikybas Lietuvoje. Švitrigailą palaikė Lietuvos ir Rusijos metropolitas ir Sma-lensko vyskupas Herasimas dr daugelis rytų tikėjimo kunigaikščių bei ponų. Lenkų vyriausybė sukėlė plačią akciją prieš Švitrigailos ir jo šalininkų bažnytinės unijos pastangas. Pats metropolitas Herasimas, susipykęs su Švitrigaila, pradėjo slaptas derybas su Vilniaus vyskupu Motiejumi, žadėdamas pasiduoti su visa Smalensko sritimi. šitam reikalui išėjus aikštėn, Herasimas buvo kaltintas išdavęs ir sudegintas, o po jo mirties visas sąjūdis pamažu nurimo.

Tačiau jis vėl iškilo vakaruose. Bizantijos imperatorius, turkų spaudžiamas, kreipėsi į Bazelio susirinkimą, o paskiau į popiežių Eugenijų IV, siūlydamas tartis dėl rytų ir vakarų bažnyčios susijungimo. Eugenijus IV nusiuntė Konstantinopolin legatą Mikalojų iš Kuzos, kuris susitarė dėl visuotinio bažnyčios susirinkimo. Susirinkime, pradėtam 1438 X 8, dalyvavo imperatorius Jonas VIII, Konstantinopolio patriarchas Juozapas, Rusijos ir Lietuvos metropolitas Izidorius, kitų graikų bažnyčios patriarchų atstovai ir dvasininkai. Susitarimo buvo pasiekta Florencijoje 1439 VII 6. Naują bendro tikėjimo tekstą Eugenijus IV patvirtino bule „Leatentur coeli”. Sugrįžęs iš Florencijos, imperatorius nesiskubino sutarties skelbti, radęs nedraugišką gyventojų nuotaiką. 1443 nuo Florencijos susitarimo atsisakė Aleksandrijos, Antio-chijos ir Jeruzalės patriarchai ir 1448 pats Jonas VIII Paleologas. Tik prie jo įpėdinio, imp. Konstantino XII, reikalaujant popiežiui Mikalojui V, Florencijos bažnytinės unijos aktas buvo paskelbtas 1452 XII 12 šv. Sofijos bazilikoje, šešiems mėnesiams praslinkus, turkų sultonas Mohammedas paėmė Konstantinopolį; imperatorius Konstantinas žuvo kautynėse. Sultonas Konstantinopolio patriarchu paskyrė Florencijos unijos priešininką Jurgį Scholarų (Gennadiją II). 1472 sušauktas Konstantinopolyje visuotinis graikų bažnyčios susirinkimas viešai atmetė Florencijoje sutartą susijungimą. Neturėjo didelio pasisekimo Florencijos unija ir rytų Europoje. Izidorius, grįždamas iš Florencijos, nusiuntė ganytojišką laišką visiems rusų vyskupams, pranešdamas apie rytų ir vakarų bažnyčių susijungimą. Kai 1441 gavėnioje pasiekęs Maskvą, jis paminėjo Romos popiežių ir kai jo diakonas viešai bažnyčioje perskaitė Florencijos tikėjimo išpažinimo aktą, d. kunig. Vosylius II liepė jį suimti. Po kelių mėnesių Izidoriui pavyko dš kalėjimo pabėgti. Vosyliaus sušauktas dvasininkų susirinkimas nauju metropolitu išrinko Joną, griežtą bažnyčių sujungimo priešininką. Kadangi Konstantinopolio patriarchas buvo unijos šalininkas, tai į jį nebuvo kreiptasi, prašant išrinkimą patvirtinti. Šiuo būdu Maskvos bažnyčia atskilo nuo graikų bažnyčios. Izidorius, jau tik kaip Lietuvos vyskupas unitas, Kieve teišbuvo ligi 1443. Nuvykęs Romon, jis atsisakė nuo Kievo metropolito titulo, pasilikdamas sau teises į Maskvos metropolitus. Jis prašė popiežių Lietuvos ir Lenkijos rusų metropolitu paskirti archimandritą Grigą, kuris 1458 ir buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas Lietuvos ir Lenkijos rusų metropolitu. Po metropolito Izidoriaus išvažiavimo Lietuvos d. kunig. Kazimieras sutiko 1448 pripažinti Maskvos metropolitą Joną ir Lietuvos rusų metropolitu; 1449 amžinoje sutartyje su Maskva Kazimieras susitarė su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu skirti metropolitus bendrai susitarus, o 1451 davė Jonui privilegiją laisvai valdyti Lietuvos pravoslavų bažnyčią ir joje įsakė visiems pravoslavams Jono klausyti. Bet 1458 D. L. K. Kazimieras, popiežiaus Pijaus II prašomas, sutiko priimti Grigą Lietuvos ir Lenkijos rusų metropolitu, .neatsižvelgdamas į 1449 sutartį su Maskva. Grigas II buvo pripažintas beveik visų Lietuvos ir Lenkijos rytų bažnyčios vyskupų. Maskvos didžiosios kunigaikštijos vyskupai nutarė Grigo savuoju metropolitu nepripažinti, šiuo būdu rusų bažnyčia suskilo į dvi dalis. Maskvos didžioji kunigaikštija pasiliko bažnyčios unijai priešinga, Lietuvos rytų bažnyčios vyskupai bent oficialiai jai pritarė. Metropolitas Grigas, lygiai kaip ir jo įpėdinis Lietuvoje Misailas, elgėsi dviveidiškai: gavę įšventinimą iš graikų patriarcho unito ir palaikydami ryšius su popiežiumi, jie kreipėsi ir į Konstantinopolio patriarchą, unijos priešininką, prašydami patvirtinti juos valdžioje.

Rytų ir vakarų bažnyčių unijos klausimas pagyvėjo Lietuvoje prie D. L. K. Aleksandro. Šis buvo vedęs Maskvos d. kunig. Jono III dukterį Eleną ir buvo davęs savo uošviui pažadą neversti savo žmonos tikėjimo keisti. Popiežius Aleksandras VI norėjo pasinaudoti šiomis didžiojo Lietuvos kunig. jungtuvėmis ,ne tik unijai pagyvinti Lietuvoje, bet ir jai praplėsti į rytus. Jis reikalavo iš Aleksandro versti žmoną susijungti su Romos bažnyčia Florencijos unijos pamatais. Aleksandras to nevykdė. Bažnyčios unijos įgyvendinimo kėlimas buvo preteks-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai