Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/312

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


rytų ir vakarų bažnyčios vyskupų susitarimą. Delegatams sugrįžus iš Romos, metropolitas sušaukė rytų bažnyčios Lietuvoje ir Lenkijoje visuotinį suvažiavimą unijos aktui paskelbti Lietuvos Brastoje 1596 X 6. Unijos priešininkai stengėsi neleisti oficialaus jos paskelbimo. Susirinkus seimui 1596 II 2, Ostrogiškis, susitaręs su protestantais, reikalavo iš karaliaus pašalinti vyskupus, prijaučiančius unijai, bet neturėjo pasisekimo. Tuomet Ostrogiškis kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą, bet Konstantinopolyje nuo 1594 ligi 1597 pasikeitė keli patriarchai. Negavęs reikiamo rašto, Ostrogiškis ėmė jieškoti kitų įtakingų pravoslavų dvasininkų, kurie jį paremtų. Jam, pagaliau, pavyko parsigabenti mokytą graiką Nikiforą, Kirilą Lukarį ir kelių užsienio vyskupų įgaliotinius. Ostrogiškis su savo graikų dvasininkais, vyskupais Balabanu ir Kopystens-kiu, su žymiu kariuomenės būriu atvyko Liet. Braston. Susirinkę unijos priešininkai reikalavo, kad metropolito sušauktas susirinkimas prisidėtų prie Nikiforo, kaip graikų bžn. atstovo. Metropolito vadovaujamas susirinkimas 1596 X 9 paskelbė rytų ir vakarų bažnyčių susijungimą ir iškeikė vyskupus Balabaną ir Kopystenskį ir jų šalininkus, kurie atsisakė dalyvauti bendrame suvažiavime. Jų priešininkų susirinkimas pareiškė protestą prieš šitą nutarimą, iškeikė jo dalyvius ir pasiuntė savo nutarimus Konstantinopolin patvirtinti. Išrinktas patriarchas Meletijus Pigas visa tai patvirtino ir rytų bažnyčiai tvarkyti laikinais savo egzarchais paskyrė Lvivo vyskupą Balabaną, Kirilą Lukarį ir kunig. Konstantiną Ostrogiškį. Karalius Žygimantas aprobavo metropolito vadovaujamo susirinkimo aktus ir pripažino priešingo sinodo nutarimus negaliojančius. Popiežius taip pat savo bule panaikino visus nutarimus, patriarcho priimtus. Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai suskilo 1596 į dvi priešingas stovyklas: vienur buvo metropolitas, penki vyskupai ir augštesnioji dvasininkija, kitur du vyskupai, beveik visa žemesnioji dvasininkija ir liaudis.

Tuojau po Liet. Brastos suvažiavimų kilo smarki polemika tarp unijos šalininkų ir priešininkų. Literatūrinė polemika prasidėjo 1597 pradžioje, Petrui Skargai išleidus lenkų ir gudų kalbomis Liet. Brastos susirinkimo aprašymą. Krokuvoje buvo išleistas jam atsakymas lenkų kalba Ektezis vardu. 1597 pravoslavai Vilniuje išleido Apokrisį. Literatūrinė polemika unijos klausimu nusitęsė visą XVII a. pirmąją pusę. Ji tik labiau paaštrino unijos šalininkų ir priešininkų santykius. Didžiausios svarbos unijos likimui turėjo ne jos dogmatiniai klausimai, o vyriausybės nusistatymas. Karalius Žygimantas atsistojo unijos šalininkų pusėn. Nikoforas buvo areštuotas kaip sultono šnipas ir uždarytas kalėjime, kur ir mirė. Karalius paskelbė Liet. Brastos unijos šalininkų susirinkimo aktus galiojančius valstybėje ir įsakė dvasininkijai ir brolijoms būti klusnioms teisėtai vyskupų valdžiai. Nepripažįstą bažnyčios unijos galėjo naudotis 15 i3 įstatymu, sąžinės laisve, valdžios organai nieko iš jų nepersekiojo. Dėl bažnytinių beneficijų skyrimo: valdžia galėjo jas teikti tik tos graikų bažnyčios krypties atstovams, kuri buvo jos oficialiai pripažinta. Unijos priešininkai 1596 ir 1597 seimuose reikalavo atimti „dvasišką duoną” iš vyskupų, sulaužiusių klusnumo priesaiką patriarchui. Pravoslavai jieškojo sąjungininkų savo kovai prieš uniją protestantuose. 1599 pavasarį Vilniuje tarp pravoslavų ir protestantų buvo pasirašyta formali sutartis tikybinei tolerancijai ginti ir savitarpei pagalbai teikti. Tarp unitų ir jų priešininkų, paprastai disųnitais vadinamų, ėjo smarki kova dėl bažnytinių turtų ir dėl bažnytinių vietų. 1603 pravoslavų ir protestantų sąjungai pavyko priversti karalių kaikur nusileisti: keli vienuolynai buvo atimti iš unitų ir atiduoti disunitams. Nuo to laiko seimai darosi arena disunitų kovų su unitais. Seimas neratifikavo padarytųjų pažadų įsileisti į senatą vyskupus, priėmusius uniją. Taigi, nei unitai, nei disuni-tai savo atstovų seime neturėjo, ir ten tikybiniai dalykai buvo keliami ir diskutuojami tik šiaip pasauliečių bajorų. 1605 ir 1606 protestantų ir disunitų atstovai stengėsi seimuose panaikinti jų tikybos išpažintojams daromus suvaržymus, bet seimai karaliaus šalininkų buvo nutraukiami. Seimas 1607 nustatė, kad augštosios dvasinės vietos graikų bažnyčioje ir susiję su jais turtai galėjo būti teikiami tik bajorų kilmės ir graikų tikėjimo rusams, brolijoms buvo grąžinamos teisės, neklusniems dvasininkams teikiama amnestija. Tačiau šis įstatymas pasiliko neįvykdytas. Vilniuje disunitų priekyje stovėjo šv. Dvasios vienuolyno brolija. Pirmasis unitų metropolitas Mykolas Rogoza mirė 1599. Jo įpėdinis Hipatijus Potiejus atėmė iš pravoslavų šv. Dvasios vienuolyną ir eilę bažnyčių ir pavedė jas unitams. Potiejaus pėdomis ėjo ir Juozapas Veljaminas Rutskis, kuris pradžioje buvo paskirtas Potiejaus koadjutoriumi, o po šio mirties (1613 VII 18) metropolitu. 1620 buvo pasilikęs tik vienas pravoslavų vyskupas Lvive, o visos kitos vyskupų katedros buvo unitų rankose. Veljamino Ruts-kio valdymo laiku įvyko Vitebske pravoslavų miestiečių sukilimas prieš Polocko arkivyskupą Josafatą Kuncevičių (pasižymėjusį nepaprastu uolumu kovoje su disuni-tais), pasibaigęs arkivyskupo nužudymu 1623 XI12. Unijos priešininkams pavyko patraukti savo pusėn kazokus, kurie stojo ginti disunitus. Jeruzalės patriarchui Teo-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai