Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/314

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Betgi jų melodijos daugiausia yra lietuviškos kilmės. Iš skolintinių melodijų dažnos yra beveik visiškai sulietuvintos, kitos daugiau ar mažiau pakeistos, pritaikintos tekstui, ir tik viena kita išlikusi iš pasiskolintųjų. Kaip tekstų, taip ir melodijų kūrimui didelę įtaką turėjo gregorinis bei polifoninis giedojimas, lenkų religinės giesmės ir instrumentinė muzika. Vokiečių choralai smarkiai paveikė tik Mažosios Lietuvos giesmes; vėliau (daugiausia per lenkus) jie rado šiek tiek atgarsio ir visame krašte. Daugelio B. G. melodijos yra sukurtos pačių žmonių, ir todėl jos labai įvairuoja skirtingose apylinkėse. Seniau jos nebuvo užrašytos: ėjo iš lūpų į lūpas bei iš kartos į kartą ir galėjo daugiau ar mažiau keistis. Giesmy-ninių (kantičkinių) giesmių melodijų stilius yra artimas senųjų liaudies dainų charakteriui. Jų tonacijos dažnai yra grego-rioniškai graikiškos; laisvas, įvairiais taktais suskirstomas ritmas turėjo didelę įtaką įvairiopai melodijų struktūrai. Melodijų judesys, tempas yra gana greitas. Kaip daugelio dainų, taip ir senųjų giesmių melodinė apimtis dažnai atsiremia sekste, o ilgumas priklauso nuo teksto. Nuo senųjų grynai lietuviško stiliaus melodijų reikia skirti naujesnes (XIX—XX a.) suchoralintąsias ir lėto judesio melodijas, kurios ėmė Lietuvoje plisti ypač po J. Naujalio Didžiojo Giesmyno 1906 pasirodymo. Liaudies religinės giesmės yra daug prisidėjusios ir lietuviškai sąmonei palaikyti.

1894 Tilžės vad. Lietuvių Literatūrinė Draugija (Lit. Litt. Gesellschaft) išl. Tilžėje Giesmių Balsus — V. Hoffheinzo spaudai paruoštą Mažosios Lietuvos 115 giesmių melodijų rinkinį. Pačios melodijos buvo užrašytos Tilžės, Piktupėnų, Insės, Lauksargių, Vilkiškių, Klaipėdos ir Katyčių parapijose. Jų tarpe yra dar XVI a. pirmą kartą lietuviškai išspausdintų giesmių melodijų.

Bažnytiniam Menui Tirti, Remti ir Ugdyti Draugija veikė 1933 XI 11—1944 Kaune. Jos steigėjais buvo prel. P. Penkauskas, prof. B. Česnys, kun. V. Mironas, kan. A. Sabaliauskas, prel. K. šaulys, prel. prof. A. Dambrauskas-Jakštas, kan. M. Vaitkus, P. Galaunė, A. Valeška, prof. S. Šalkauskis. Valdybos pirm. prel. Pr. Penkauskas, nariai kan. A. Sabaliauskas, prel. B. Česnys, kan. M. Vaitkus, reikalų vedėjas Ad. Valeška. Šis vadovybės sąstatas pasiliko iki pat bolševikų 1940 okupacijos. Draugija, atgaivinta vokiečių okupacijos metu, vėl veikė nuo 1941 iki 1944. Vadovybės sąstatas liko tas pats, tik muzėjiniam darbui ir reikalų vedėjo pareigoms buvo pakviestas dail. K. Varnelis. Draugijon būrėsi dvasininkai ir dailininkai, kuriems rūpėjo bažnytinio meno problemos ir reikalai Lietuvoje. Pagrindinis uždavinys buvo organizuoti Bažnytinės Dailės Muzėjų bei rengti šios srities meno parodas.

Bažnytinio Meno Muzėjus. Pirmoji iniciatyva jam įkurti iškilo 1929, dail. A. Valeškai pasirūpinus suorganizuoti atitinkamą komitetą su pirm. prel. J. Mačiuliu-Maironiu. Idėjai išpopuliarinti 1931 buvo pirmoji bažnytinio meno paroda Kaune. 1933 minėtasis komitetas persiorganizavo į Draugiją bažnytiniam menui tirti, remti ir ugdyti, kurios rūpesčiu 1935 ir buvo įkurtas B. M. M. Kaune, Kunigų Seminarijos rektorato rūmuose, direktoriumi pakviečiant dail. A. Valešką. Muzėjus veikė ligi 1940, kol rusų raudonoji armija tyčia užėmė jo patalpas. Didžioji

Bažnytinio meno muzėjus Kaune (kunigų seminarijos patalpose)

Arnotai Bažnytinio meno muzėjuje Kaune

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai