Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/334

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Dangaus kūnų gausumo klausimas yra glaudžiai susijęs su bendruoju erdvės supratimu. Remiantis Euklido geometrija, begalinė euklidiška erdvė galėtų savyje sutalpinti be galo daug kūnų. Priešingai, imant neeklidines geometrijas, visatos erdvės tūris laikomas baigtiniu, dangaus kūnų sistema negali būti laikoma esanti neaprėžta. Čia visata imama kaip augščiausias astronominis vienetas, jungiąs visas žvaigždžių sistemas ir atskiras žvaigždes.

Erdvės begalybės klausimas yra susijęs su laiko begalybe. Pagal Descartes’ą erdvėje neribota visata vargu tegalėtų būti aprėžta laike. Pagal tai vėliau teigta, kad vieniems pasauliams nykstant, atsirandą kiti. Tačiau bendra visatos santvarka esanti nekintama. XIX amžiuje konstatuota, kad daug gamtos vyksmų eina viena linkme, pvz. šilima eina tik iš šiltesnių kūnų į šaltesnius. Šiuos faktus apibendrinus, nuolatinis tų pačių reiškinių kaitaliojimasis vargu įmanomas. Pagal Clausius’ą visatą laukianti vad. „termodinaminė mirtis” — neišvengiamas galas. Boltzmann, Arrhenius, Nernst piešė dar nežinomus gamtos procesus, nuolatos visatą atnaujinančius ir jos amžiną buvimą laiduojančius. Ankstyves-niosios Einšteino ir De Sitterio teorijos piešė nekintamą visatos vaizdą, naujesnė Le-maitre’o teorija yra dinamiška, arba evoliucinė. Pagal Eddingtoną astronominė visata prieš keletą miliardų metų prasidėjusi plėtotis iš pirminio chaoso arba, pagal Le-maitre’ą, iš milžiniško elektronų ir protonų sambūrio. Pagal Jeans’ą galutinis visatos likimas esąs visiškas medžiagos išsisklaidymas spindulių pavidalu begalinėje tuščioje erdvėje.

1947—1950 F. Hoyle ir R. A. Lyttleton paskelbė kosmologinę teoriją, pagal kurią visata atsinaujina nuolatiniu kūrybos vyksmu. Nuolat erdvėje atsiranda iš nieko nauji vandenilio atomai (ar jų branduoliai), kurie ilgainiui susiburia į naujas žva;gždes. Naujiems vandenilio atomams atsirandant, erdvė tolydžiai taip plečiasi, kad vidutinis medžiagos sūdrumas lieka tas pats. Pagal šią teoriją visata esanti neribota nei laiku, nei erdve. Taip pat neribota gali būti ir sistemų hierarchija. Atskiri visatos vienetai (t. y. atskiros žvaigždės) atsiranda, sensta ir pagaliau, erdvei besiplečiant, išnyksta vienas kito atžvilgiu, tiek nutoldami nuo vienas kito, kad visa tarpusavio fizinė sąveika dingsta. Tačiau betkuri pakankamai didelė visatos dalis amžinai išlieka nesikeičianti.

B. filosofijoje. B. kas neturi galo. Kaip visos grynai neigiamosios sąvokos, ir B. sąvoka gali būti nevienodai suprantama, atsižvelgiant į tai, koks objektas, kurio galas neigiamas. Reikia skirti dvi pagrindinės B. reikšmes: 1) Kiekybinė B. — kiekvienas objektas kintąs kiekio atžvilgiu, jei jis peržengia betkokį apibrėžtą dydį. Pvz. transfi-nitiniai skaičiai, erdvė ir laikas klasikinėje Newtono mechanikoje ir priklausomi jųjų dydžiai. Ta pačia prasme gali būti B. tam tikra jėga arba energija ir apskritai kiekvienas fenomenas (fizinis arba dvasinis), kurio intensyvumas arba veiklumas praneša betkokį matą (pvz. teologijoje — Dievo galybė, malonė ir meilė). 2) Kokybinė B.— kiekvienas apibrėžtas daiktas, skirdamasis .nuo kitų daiktų savo kokybe, tuo pat yra jų aprėžiamas. Kokybę neigiant, nepaneigiama pati būtis. Neigimas šiuo atveju paliečia vien tą aprėžtumą, kuris būtinai susijęs su kiekviena apibrėžta kokybe ir veda prie tokios būties sąvokos, kuri apima realiųjų ir idealiųjų objektų visatą ir kuri pati niekuo neaprėžiama. Tatai absoliuti B., į kurią įeina ir visos kiekybinės B. Ir kokybinė, ir kiekybinė B. gali būti suprantama dvejopai: 1) arba kaip kažinkas baigta, nepriklausoma laiko, ir todėl betkokiu momentu ištisai realizuota. Tai vad. aktuali B. 2) Arba kaip procesas, vykstąs laike, neturįs nei pradžios, nei galo. Tatai vad. potencinė (tampanti) B. (nepabaigiamybė). Em-piristinė filosofija pripažįsta vien potencinę B. ir interpretuoja ją subjektyviškai—kaip idėją, kylančią iš sugebėjimo mąstyti, neigiant išeitį už betkokios determinacijos ribų. Metafizinės sistemos dažniausiai pripažįsta aktualią B. ir tapatina ją arba su gamta, arba su ta absoliučia būtimi, nuo kurios pareina pasaulis (Dievas). Tačiau toks B. sąryšis su Absoliutu .nebūtinas. Esama teorijų (pvz. Aristotelio), kurios ir pasaulį, ir patį Absoliutą laiko baigtiniais dalykais, ir begalybei priskiria tik potencinį buvimą. Senovės graikų filosofijoje vyravo kaip tik toksai požiūris, kuriuo vertinga tesą vien tai, kas pasižymi apibrėžta tobula forma. Todėl pasaulis, kuriame viešpataujanti dieviškoji santvarka, vaizduojama kaip „kosmos”, t. y. kaip harmoninga tobuliausios formos visata. Begalybė, priešingai, neturėdama ribų, nesuderinama su jokia forma. Tiktai nuo Filono ir ypač nuo neoplatonizmo laikų krikščionybės ir apskritai v. Europos metafizikoje įsigalėjo požiūris, kuris identifikuoja Absoliutą (Dievą) su aktualia kokybine B. Aplamai imant, šiose sistemose kokybinė B. traktuojama: 1) Arba teorija išrieda iš baigtinių (empirinių) fenomenų ir, aiškindama jųjų buvimo sąlygas ir pradmenis, kyla prie absoliučios. B. šiuo atveju B. baigia ir vainikuoja baigtinių daiktų sistemą, atstodama augš-čiausią būties laipsnį, vykdantį savyje absoliučią tobulybę (visas galimas vertybes). 2) Arba B. eina sistemos pradedamuoju tašku, ir baigtinis pasaulis išaiškinamas iš jos kaip būtinas išdavinys (Spinoza) arba kaip laisvo kūrybinio akto padaras (Krikš-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai