Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/355

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mesi flamais, kuriems leido naudotis savo kalba teisme. Bet, flamų liberalams susidėjus su valonų liberalais, vėl paėmė viršų liberalų partija. Frėre-Orbano kabinetas (1878—1884) paskelbė švietimo įstatymą (1879), kuriuo buvo įsteigta daug naujų, valstybės prižiūrimų ir jos iš dalies išlaikomų pradžios mokyklų ir sumažinta dvasininkų įtaka mokykloms. 1884 rinkimus vėl laimėjo katalikai. Malou kabinetas susitaikė su Roma; Beernaerto kabinetas (1884^— 1893) pakeitė katalikų ir bažnyčios labui senuosius švietimo įstatymus ir tauou-mu bei rentos konversija panaikino deficitą. Katalikai vėl rėmėsi flamais, kurių kalba buvo pagaliau (1887 ir 1888. galutinai 1898) pripažinta lygiateise su prancūzų (valonų) kalba. 1890 prinoko rinkimų reformos klausimas. Kadangi partijos negalėjo susitarti dėl rinkimų reformos, tai tik darbininkų maištų verčiamas parlamentas priėmė įstatymą 1893 IV 18 ir 27 (visuotinis balsavimas, kiekvienas vaikus turįs ir pas;turis žmogus turi du. kiekvienas universitetą baigęs ir augštasis valdininkas — tris balsus). Tačiau daugelio balsų teisė tik katalikų partijos naudai ėjo. ir radikalai, susidėję su liberalais bei socialistais, ėmė reikalauti naujos rinkimų sistemos (visuotinio ir proporcionalaus balsavimo). Turėio pasitraukti pirma Beernaerto, paskui Vanden-peerboomo (1899) kabinetas, ir 1899 X parlamentas priėmė de Smet de Naeyer kabineto siūlytąjį įstatymą (proporcinę rinkimų sistemą). Be rinkimų reformos svarbus vidaus politikos klausimas buvo krašto apsaugos klausimas. 1904 parlamentas atsisakė nuo karaliaus pasiūlytųių kariuomenės reformų. nes didžiosios valstybės pažadėjusios saugoti B. neutralitetą. Tik 1906 ir 1910 parlamentas tesutiko skirti 58.9 mil. krašto tvirtovėms statyti bei tobulinti.

1885 Berlyne sušaukta valstybių atstovų konferencija pripažino nepriklausoma valstybe Leopoldo II įsteigtąją ir didžiai išplitusią Kongo koloniją (État indépendant du Congo), o jos valdovu pati Leopoldą. 1890 Leopoldas testamentu paliko Kongo B., ir parlamentas priėmė karaliaus dovaną, o 1901 parlamentas tai patvirtino.

Leopoldui II mirus (1909), B. sostą paveldėjo jo sūnėnas Albertas I (1909—1934), o Albertui žuvus (1934). Leopoldas III. Kad ir neutralia valstybe 1839 pripažinta, betgi B. dėjosi greičiau su Prancūzija ir Anglija, nei su Vok’etiia. Didžiajam karui prasidėjus, pasiskelbė neutrali (1914 VIII 1). Vokiečiai jėga užėmė beveik visą karaliją, o vyriausybė (greit įsikūrusi Le Havre mst.) susidėio su Entante. Okupuotosios B. gyventojų daugumas priešinosi Vokietijai, tik flamai ėmė dėtis su vokiečiais. Entante (1916 II 14) atskira nota (Sainte-Adresse) patvirtino B. nepriklausomybę, kurios nenorėjo pripažinti Vokietija, bent dalį prisijungti mėginanti. 1918 XI 22 karalius Albertas įžengė į Briuselio miestą. Versailles sutartimi B. gavo Neutral-Moresnet, Eu-pen, Malmedy, St. Vith ir Vokietijos kolonijas (vadinamąjį mandatą) Ruandą ir Urun-di (r. Afrikoje). Versailles sutartis panaikino ir B. neutralitetą; B. pasirašė karo konvenciją su Prancūzija (1929) ir defenzyvią sąjungos sutartį su Anglija (1922). Visa B. politika virto griežtai priešvokiška (užsienių reikalų ministerial Hymans ir Jasper, 1918—1924). Bet B. nepasisekė gauti viso Šeldės kairiojo paupio ir prisijungti Liuksemburgo (1921 pasirašyta tik ūkio unija). Vidaus politikai tebevadovavo katalikai, kurie betgi turėjo daugiau nusileisdinėti karo metu susidėjusiems su jais (union sacrée) liberalams ir socialistams. Svarbiausieji klausimai buvo: visuotinis ir lygus balsavimas (1919), valonų santykiai su flamais (1921 flamų kalba pripažinta valstybine flamų provincijose), kova su finansų krize ir valiutos stabilizavimas (1927). Socialistams įsigalėjus, jų vadas Vandervelde tano užsienių reikalų ministeriu (1925—1927).

1932—1936 ūkinių sunkumų metu iškilo fašistiniai sąjūdžiai: Vlaamsch National Verbond ir L. Degrelle suorganizuotas vad. reksistinis sąjūdis. Van Zeelandui pravedus socialinės reformos programą, šie sąjūdžiai buvo apsilpę, bet vėl atsigavo II pas. karo metu, kai Belgiją okupavo naciai. Dabar jie uždrausti. Nežiūrint B. grįžimo prie neutraliteto. kuris buvo ir Hitlerio 1937 garantuotas, 1940 V 10 B. buvo Vokietijos užpulta, ir V 28 belgų kariuomenė priversta kapituliuoti. Egzilinę vyriausybę sudarė Pier-lot, o pačioje Belgijoje su naciais kolobora-vo L. Degrelle. Po II pas. karo socialistinę vyriausybę sudarė H. P. Spaak. Didžiausiu politinių kovų objektu buvo karaliaus Leopoldo III klausimas, iškilęs ryšium su karaliaus nepopuliarumu dėl pasilikimo krašte, kai šis buvo vokiečių okupuotas. Nors 1950 rinkimus laimėjo karalių palaikę katalikai ir nors tauta plebiscite pasisakė už Leopoldą 57.68%, 1951 karalius sosto atsisakė sūnaus Baudouin I (g. 1930) naudai. 1944 — 1950 regento pareigas ėjo Leopoldo III brolis Karolis. 1947 B. Olandija ir Liuksemburgas sudarė muitų uniją. 1948 šios valstybės, vad. Benelux valstybės, su Prancūzija ir Anglija sudarė apsigynimo paktą. B. dalyvavo vad. Marshallio plane, 1949 prisidėjo prie Š. Atlanto pakto, o 1952 priėmė Sc'humano planą.

H. Pirenne Histoire de Belgique 6 t., 1900—1927, ir Bibliographie de l’histoire de Belgique, III leid. 1931; De Meeus Histoire de Belgique 1928; Om-biaux La politique belge depuis l’armistice 1921; V. Ouyot de Mishaegen Le partí catholique belge 1946; P. Hymans Causeries sur l’histoire du libė-ralisme belge 1921; E. Vandervelde Le parti ouv-rier belge 1925.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai