Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/356

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Belgijos lietuviai. Prieš II pas. karą lietuvių B. tebuvo kelios dešimtys: apie 30 lietuvaičių seselių vienuolių, keliolika lietuvaičių ištekėjcsių už belgų, po keletą studijoms atvykusių studentų ir vienas kitas politinis pabėgėlis. Besibaigiant II pas. karui, keliolika lietuvių atvyko iš Prancūzijos, taip pat daugokai atvažiavo iš Vokietijos, užsirašę belgais ar olandais, bijodami patekti į sovietų rankas. 1945 III 13 susitarimu Belgija buvo įsipareigojusi lietuvius repatriuoti. Tik ministerio C. Huysmans’o dėka priverstinės repatriacijos buvo išvengta. Nuo 1946 I lietuviai galėjo Belgijoje laisvai' tvarkytis. Daugumas jų ilgainiui išvažinėjo svetur, į užjūrius. Kitos globos jie neturėjo, kaip BALFo pašalpą. 1945 IX buvo atgabenta apie 2000 lietuvių karo belaisvių į P. W. Camp prie Zedelgemo, iš kurio jie buvo atgal Vokietijon išvežti 1946 III. Gausiau lietuvių atvyko 1947, kai belgai, stokodami darbo jėgos anglies kasyklose, UNRRA’i pasisiūlė įkurdinti D. P. 1948 kasyklose jau dirbo apie 670 vyrų, o su šeimomis buvo apie 2.500 asmenų. Daugiausia dirbo Liège ir Limburgo rajonuose. Visi atvykusieji buvo verčiami dirbti tik kasyklose, nes dokumentuose specialiai buvo įrašyta, kad darbo kitur negalima duoti. Nepakeldami darbo sąlygų, daugelis grįžo Vokietijon, neišlaukę nė dviejų darbo sutarties metų. Kai ir po dviejų metų padėtis nepagerėjo, ir kai nei IRO, nei belgai nesiėmė kitokio įkurdinimo, 1949 V daug lietuvių (ypač iš Limburgo) nuvyko Briuselin reikalauti IRO, kad būtų kitur išvežti. Nei IRO, nei belgų vyriausybei to nesiimant, atvykėliai išsikrovė prie Petit Château kalėjimo ir ten, įleisti vidun su politiniais kaliniais, išgyveno 4 mėn. Tiek šitame kalėjime, tiek vėliau Monse Sabre kareivinėse išvežimo reikalavimai nebuvo patenkinti nei po ilgokų bado streikų, nei po Tournai vyskupo Himmer intervencijos atatinkamose valdžios įstaigose. Po šio nepavykusio žygio (Marche sur Bruxelles) lietuviai pradėjo iš Belgijos vykti jau privačia iniciatyva: daug grįžo Vokietijon, kiti iškeliavo į užjūrius. Kelionės išlaidų dalį sumokėdavo IRO, vėliau Caritas Catholica katalikams, o Tolstojaus Fondas ir kitos religinės šalpos organizacijos kitų tikybų lietuviams. 1954 pradžioje Belgijoje bėra likę apie 200 lietuvių. Per tą laiką 19 lietuvių mirė kasyklose per nelaimingus atsitikimus, džiova ir kt.

Belgijos Lietuvių Bendruomenė susiorganizavo 1947 XII 26 Briuselyje. Pirmasis pirmininkas buvo kun. J. Danauskas, vėliau A. Burba, St. Paulauskas, kun. J. Aranaus-kas, Pr. Sekmokas. Labai trūko vadovų, nes

Belgijos lietuviai Devintinių procesijoje Zwartberge

Belgijos lietuviukai Limburge

Belgijos lietuvis angliakasys

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai