Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/364

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


jungdamas ankstyvojo renesanso aiškų piešinį su kompozicijos ir spalvų tobula darna, jis tapo Venecijos renesanso žymiu atstovu, turėjusiu savo mokiniais Ticianą ir Giorgionę. Sukūrė daug paveikslų altoriams ir gausybę mažesnių religinių piešinių, ypač Madonnų.

G. B. monografijos: G. Gronau (vok.) 1930; C. Gamba (it.) 1937; L. Dussler (vok.) 1949; R. Pallucchini (it.) 1949.

Bellini 1) Lorenzo (1643—1704) italų anatomas ir fiziologas, Pisos univ. prof., pasižymėjęs veikalu Exercitatio de structura et usu renum 1662, kuriame jis nustatė inkstų vamzdelius (tubuli Belliniani).

2) Vincenzo (1801—1835) italų kompozitorius, parašęs 11 operų, iš kurių ypač turėjo pasisekimą La sonnambula, Norma ir I puritani. Drauge su Rossini (kuriuo jis sekė) ir Donizetti jis per 20 metų viešpatavo italų scenoje, ir turėjo įtakos ankstyvajam Wagneriui, Verdi ir O. Nicolai.

Bellinzona Šveicarijos Tessino kantono administracinis centras. 12.000 gyv. Čia Gotthardo glž. išsišakoja į Locarno ir Lugano. Prie B. prasideda Alpių kalnų perėja į Italiją pro St. Gotthardą ir St. Bernardą. Gyventojai daugiausia italai. Romėnų karo tvirtovės liekanos. 1240 priklausė Milanui, 1503 Uri kantonui, nuo 1803 Tessino kantone.

Bellio ir Lancasterio mokymo būdas — tarpusavio mokymo sistema, kur mokytojas naudojasi pažangesniais mokiniais kaip padėjėjais silpnesniems, labiau atsilikusiems mokyti, pats pasilikdamas vyriausiuoju mokyklos prižiūrėtoju. Graikai ir romėnai, paskiau viduramžiais, taip pat jėzuitų mokyklos labiau ar mažiau leisdavo mokinius padėti mokytojams prižiūrėti tvarkos ir mokymosi pažangos (iš čia atsirado klasių budėtojai, repetitoriai, bend-drabučių vyresnieji). Bet XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje ir ypač XIX a. pirmame dešimtmetyje skotas Andrew Bell (1753 -—1832) ir anglas Joseph Lancaster (1778— 1838) sugebėjo tą mokymo būdą plačiai vartoti. Bell 1789—1796 savo vedamoje karių vaikų mokykloje Madrase, r. Indijoje, nuo 1795 visą mokymą pavedė patiems mokiniams, parinkęs sau padėjėjais (monitors) iš moksle labiau pažengusių mokinių. Jis tuo reikalu 1796 parašė vyriausybei tam tikrą 1797 išspausdintą raštą, bet juo niekam dėmesio neatkreipė. Atskirai nuo Bellio J. Lancaster savo įkurtoje 1798 I 1 Londono priemiestyje Soutwark varguomenės mokykloje ėmė savarankiškai taikyti tokį pat mokymo būdą. Ligi 1805 jis savo mokyklą išplėtė ligi 1000 vaikų, o mokytojas tik jis vienas. 1803 savo mokymą aprašė knygutėje Improvements in education, as it respects the industrions classes of the community; 1806 leido jau jos šeštą leidimą. Kadangi, virtęs kvakeriu, jis savo mokykloje tikybai mokyti tenkinosi tik kaikurių Biblijos ištraukų paskaitymu, tai prieš jo dėstymą nusistatė anglikonų bažnyčios vyresnybė, ir 1804 pašaukė Bellį steigti savas mokyklas, Kurias palaikė anglikonai ir konservatoriai, o Lancasterį nonkonformistai ir liberalai ir garsusis reformatorius Robert Ovenas (Owen). Bellio mokykloms steigti buvo 1811 organizuota speciali draugija, o Lancasterio mokykloms steigti tokia draugija buvo organizuota 1808. Tokių mokyklų skaičius augo. 1811 Lancasterio mokyklų buvo 95 su 30.000 vaikų (1813 per 100.000 mokinių), o Bellio 1818 buvo 1031 mokykla su 200.000 mokinių, 1831 ,13.000 mokyklų su 400.000 mokinių.

Iš Anglijos B. L. mokymo būdas 1806 persimetė į JAV, 1810—1813 į anglų kolonijas Afrikoje ir Azijoje, 1814 į Prancūziją, 1816 į Šveicariją, 1822 į Daniją. Vokietijoje 1808 pradėta vietomis panašios mokyklos kurti, tačiau jau 1811 B. C. L. Natorp, 1836 Diesterweg ir kiti pedagogai šią grynai mechaniškąją mokymo sistemą griežtai pasmerkė, ir ji ten neprigijo. Apie 1820 B. L. mokykla pasiekė Rusiją, o per ją Lenkiją ir Lietuvą. Parsikvietus iš Anglijos B. L. mokyklų specialistus, 1818 buvo tokia mokykla įst. Homelyje, paskiau ir kitose vietose, ypač neužmirštant vad. kantonistų mokyklų.

Pirmą tokią mokyklą Lenkijoje 1812 įst. Jablonowski. Lietuvon Vilniaus mokslo apygardos globėjas Adomas Čartoriskis 1818 atsiuntė atitinkamus raštus Vilniaus universitetui, ragindamas panašias mokyklas steigti. Šią idėją pradėjo platinti Vilniaus labdarių draugijos organas Dzieje Dobroczynnošci Krajowej i Zagranicznej. Kaip tik tuo laiku Lietuvoje susirūpinta parapinių mokyklų steigimu, ir Žemaičių vysk. J. A. Giedraitis 1809 ragino klebonus steigti mokyklas, tai pakartodamas 1820 XI 4 aplinkraščiu. 1819 Disnos aps. mokyklų globėjas J. Chodzka siūlė pasinaudoti 4 metų pradžios mokykloms Pestalozzi ir Lancasterio praktika. Pirmoji Vilniaus labdarių mokykla 1819 VIII 2 savo mokykloje pritaikė Bellio-Lancasterio metodą. Beveik tuo pačiu metu šis metodas pradėtas vartoti ir Karpio lėšomis įsteigtoje Joniškėlio (Biržų aps.) mokykloje, kur mokytoju buvo Juozas Blusius. Apie 1820 ir Šeduvos klebonas Juozapas Rupeika iš dviejų savo laikomų mokyklų vienoje išmėgino tarpusavį mokymą. Paskiau Lietuvos teritorijoje tas metodas buvo taikomas ir Chreptavi-čiaus mokykloje Ščersuose. 1821 Kuršėnų klebonas Kaziela tai sumanė ir savo mokyklai, ,1822 Ciolkevičius — Švainykuose (iš Šuojininkai-Šuojninkai, k. prie Šuojos, Nevėžio int., Panevėžio ap3.), Ruopas

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai