Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/384

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


6) B. VI popiežius 972—974. Buvo išrinktas imperatoriaus šalininkų ir buvo Otono I pripažintas. Šiam mirus, Krescencijaus I vadovaujama romėnų liaudies partija popiežiumi 974 išsirinko diakoną Bonifacą Francone, pasivadinusį Bonifacu VII. B. VI buvo uždarytas Angelo pilyje, o imperatoriaus pasiuntiniui jo išlaisvinimu pradėjus rūpintis, B. buvo kalėjime pasmaugtas.

L. Duchesne Liber Pontificalis II 1886.

7) B. VII popiežius 974—983. B. VI nužudžius, imperatoriaus pasiuntinys pasirūpino išrinkti B. VII. Bet šis kuriam laikui turėjo iš Romos pasišalinti, ir tik su imperatoriaus pagalba tegrįžo. Turėjo gerų santykių su imperatoriumi, ir šį, atvykusį Italijos reikalų tvarkyti, laikė Romos svečiu. Teikdavo įvairių privilegijų kitų kraštų, ypač vokiečių, dvasininkams, globojo vienuolynus. 981 sušauktame Romoje sinode pasmerkė simoniją, o tą sprendimą pranešė visiems vyskupams ir pasaulietiniams valdovams.

L. Duchesne Les premiers temps de l’état pontifical 3 leid. 1911.

8) B. VIII. Popiežius 1012—1024. Popiežiaus rinkimuose varžėsi dvi partijos: Kres-cencijų, išrinkusių Grigalių, ir imperatoriumi besiremiančių Tuskuliečių, išrinkusių jūros laivyno prefekto sūnų Teofilak-tą, pasivadinusį B. VIII. Imperatorius Henrikas II pritarė Grigaliaus išrinkimui. Bet B., savo rinkikų padedamas, įsitvirtino Romoje ir tapo teisėtu popiežiumi. 1013 vainikavo Romoje imperatorių Henriką ir jo žmoną Kunigundą. Sušauktame sinode pasmerkė neteisėtus dvasininkų šventimus ir bažnytinių turtų konfiskavimą. Imperatoriui į Vokietiją grįžus, B. numalšino Kres-cencijų partijos sukilimą ir, susijungęs su Genova ir Pisa, 1016 nugalėjo saracėnus. Civilinę Romos valdžią pavedė savo broliams Romanui ir Alberikui. 1022 dalyvaudamas Pavijos sinode, B. pasmerkė kunigų celibato nesilaikymą ir simoniją. Imperatoriaus Henriko II pakviestas, Bamberge konsekravo šv. Stepono katedrą. Pietų Italijoje palaikė italų tautines aspiracijas prieš graikus.

J. Gay Les Papes du XI siècle et la chrétienté 2 leid. 1926.

9) B. IX. Popiežius 1032—1048. Tuscul-mo grafo Alberiko sūnus Teofilaktas, savo tėvo įvestas į popiežiaus sostą vos 20— 25 metų jaunuolis, gyvenime elgėsi kaip pasaulinis kunigaikštis, ne kaip popiežius. Kadangi Tuskuliečių partija laikėsi imperatoriaus, tai šis B. išrinkimą priėmė ir, 1032 IX 3 konsekruotas, valdė ramiai ligi 1044. 1036 sinode nuėmė ekskomuniką Čekijos Vratislavui. O šis buvo ekskomunikuotas dėl Lenkijos užpuolimo ir šv. Vaitiekaus kūno išgabenimo. Norėdamas palaikyti gerus santykius su nauju imperatoriumi Henriku III, B. leido jam antrą kartą vesti savo giminietę Agnietę ir kištis į Bažnyčios reikalus. Tuo tarpu pasipiktinę B. IX gyvenimu ir nepakeldami Tuskuliečių partijos jungo, Romos gyventojai 1044 IX sukilo, ir B. turėjo iš Romos bėgti. Sukilėliai popiežiumi išsirinko iš Krescencijų partijos, Silvestrą III, tepopiežiavųsį 50 dienų, nes atsigavę Tuskuliečiai jį išvijo. B. pats atsistatydino 1045 V 1.

Popiežiumi buvo išrinktas Grigalius VI. Savo pilyje užsidaręs, B. nesutiko vykti į imperatoriaus Henriko III sukviestą Sutri sinodą. Tame sinode buvo atstatyti visi trys popiežiai ir išrinktas Klemensas II. Bet šis po kelių mėnesių mirė, ir B. 1047 vėl užėmė popiežiaus vietą. Tuo tarpu imperatoriaus kariuomenė 1048 privertė jį valdžią atiduoti Damazui II. Savo brolių palaikomas, B. dar mėgino kovoti su savo įpėdiniais ir save popiežiumi laikyti. Mirė 1056 II 9. Ilgai skleistoji nuomonė, kad B. buvo išrinktas popiežiumi, turėdamas 12 metų, istorikų yra atmesta kaip netikra.

S. Messina Benedetto IX pontefice romano 1922.

10) B. X antipopiežius, Jonas, Veletri vyskupas ir kardinolas. Tuskuliečių ir Krescencijų susitarimu, prisibijant Hilde-brando reformų ir pasinaudojant imperatoriaus Henriko nepajėgumu, 1058 buvo įsodintas į popiežiaus sostą, nors popiežius Steponas IX prieš savo mirtį buvo prisaikdinęs Romos dvasininkus ir liaudį nerinkti jo įpėdinio, kol grįš Hildebrandas. Šiam grįžus, didesnė dalis rinkikų, nepripažinusių B. teisėtai išrinkto, susirinkę Sienoje popiežiumi išrinko Florencijos vyskupą Ge-rardą-Mikalojų II. Šis, Romon atvykęs, nugalėjo B. šalininkus. B. pabėgo į Galeriją, bet ten buvo sugautas, atgabentas Romon ir ekskomunikuotas, atėmė jam vyskupo ir kunigo titulus. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido prieglaudoje, kur ir mirė. Tačiau popiežiaus Grigaliaus VII potvarkiu buvo palaidotas su popiežiams skirtuoju ceremonialu.

J. Gay I papi dėl secolo XI 1929.

11) B. XI. Popiežius 1303—1304, palaimintasis, domininkonas. Kardinolu būdamas, Šv. Sosto deleguotas, keliavo į Austriją, Lenkiją, Vengriją. Švelnindamas savo pirmatako bulą Clericis laicos, stengėsi susitaikinti su Prancūzija. Kai Pilypas Gražusis pasidavė Šv. Sostui, B. XI jam dovanojo bausmes ir grąžino Prancūzijai atimtas privilegijas. Jo laikais Italijoje ėjo kovos tarp gvelfų ir gibelinų. Tai dėl to B. buvo priverstas išsikelti pradžioje į Monte-fisconę, Viterbo, paskiau į Perugią, kur ir mirė, sakoma, nunuodytas tų, kuriuos jis buvo ekskomunikavęs už popiežiaus Bonifaco VIII užpuolimą.

Funke Papst Benedikt XI 1891.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai