Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/392

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


tynų knygų autorių kreipimasis į skaitytojus.

Benfey Theodor (1809 — 1881) vokiečių žydas, kalbininkas indologas. Nuo 1832 Heidelbergo, paskiau Göttingeno univ. prof. Pradėjęs klasikinės filologijos studijomis, ilgainiui perėjo prie rytų, ypač senųjų indų kalbų. Išsp.: Griechischer Wurzellexi-,con 1839—1842, Vollständige Grammatik der Sanskritsprache 1852, Das Pantscha-tantra 1859, Sanskrit English Dictionary 1866. Savo Pantschatantra sukūrė lyginamąjį literatūros tyrimą ypač pasakoms.

Bengalija, ind. Bangala, derlingiausioji ir tankiausiai gyvenama Indijos dalis (325 gyv. 1 km2) Bramaputros ir Gango žemupių baseine. Politiniu požiūriu padalinta į: 1) Rytų B., 127.000 km2 su 42,1 mil. gyv. (1951), priskirtą prie Pakistano, administracinis centras Dacca; 2) Vakarų B., 76.334 km2 sų 24.786.000 gyv. (1951), priskirtą prie Indijos, administracinis centras Kalkuta. Gyv. bengalai verčiasi žemės darbu, augina cukrines nendres, džutą, ryžius. Klimatas karštas ir drėgnas. Atmosferos kritulių per metus esti 2000—3000 mm. Daugiausiai jų iškrinta vasarą, pučiant musonams. Per 65% viso ploto yra dirbama žemė. Dirvos susidariusios iš upės sąnašų — molio, dumblo ir smėlio. Žemės paviršius lygus, išraižytas perkasais ir pylimais, kurie saugo nuo liūčių meto potvynių. Iškasama akmens anglies (Raniganj srityje), 5 mil. t per metus; nežymūs ištekliai glž, rūdos, vario, švino. B. užėmė 1202 arabai, 1339—1537 valdoma nepriklausomų mahometonų šachų, 1576 magųlo Akbaro valstybės dalis, nuo 1757 anglų valdžioje, 1947 padalinta tarp Pakistano ir Indijos, 1950 sudaryta tarp jų mažumas apsaugo-janti sutartis.

Bengalų įlanka (B. jūra) š. Indijos vandenyno dalis tarp Indijos iš vakarų pusės ir Burmos-Malakos pusiasalio iš rytų. Čia įteka Gangas, Bramaputra, Iravadi. Rytų dalyje, prie Nikobarų salų, gilumas daugiau kaip 5000 m, visur kitur pakraščiuose ir viduryje apie 2000—4500 m. Vakarinis krantas neaugštas ir lygus; tik vienas didelis Madras uostas, bet ir jis atviras. Šiaurės krantai pereina į Gango-Bramaputros deltą, tankiausiai gyvenami ir ūkio požiūrių svarbiausi iš visų B. Į. krantų. Kalkuta didžiausias B. Į. uostas. Rytų krantus daro daugiausia išilginiai kalnai, tik ten, kur kalnų virtines kerta upės, yra svarbūs uostai: Baseino, Rangoono ir Moolmeino.

Bengalų kalba šių dienų indų kalbų rytinė šaka. Ji skyla keturiomis stambiomis tarmėmis: bengalų (ind. banga-bhasa), bi-hari, uriya ir asami (ind. ohamiya). Pati bengalų tarmė skyla dar dviem patarmėmis — vakarine ir rytine. B. K. 60 milionų gyventojų. B. K. nuo kitų indų kalbų atskilo X a., o XI a. jau turėjo savo, iš šiaurės indų paskolintą, nagari vardu žinomą abėcėlę. Asami ir uriya tarmių raidynas kiek skiriasi nuo bengalų. B. K. vietovė buvo Maghdi, iš kur jos plito į pietus, vasaros rytus ir rytus. Visose B. K. dingo daiktavardžių giminė ir daugiskaitos galūnės (gimines skiria žodžiais jis, ji, vyras, moteris, jautis, karvė ..., pridėtais prie reikiamojo daiktavardžio; daugiskaitai prikergia žodelius: daug, keli, rinkinys). Linksnių galūnes, kurios išnyko, atstoja postpo-zicijos, visiems daiktavardžiams vienodos, bet neskiriamai tariamos su daiktavardžiais, todėl B. K. tėra vienas visų vardų (nomina) linksniavimas. Veiksmažodžiai turi vieną formą daugiskaitai ir vienaskaitai, visiems laikams pastovias galūnes, bet laikus, nuosakas, dalyvius visų rūšių padaro tam tikromis priesagomis. XIX a. bengalų tarmė, augant ta tarme rašytinei literatūrai, buvo žymiai patobulinta fonetiškai ir morfologiškai, papildant ją pali ir prakriti (viduramžių indų kalbų) reikiamomis formomis, todėl rašytinė B. K. ėmė skirtis nuo sakytinės žmonių kalbos.

J. D. Anderson Manual of the B. language 1920; S. K. Chaterji Origin and development of the B. language 1927.

Bengalų literatūra atsirado XI a. (baladės, himnai ir giesmės Pala dinastijos karalių garbei). Per šimtus metų purana (senovinės, sanskrito kalboje, apie pasaulio įkūrimą ir jo galą) legendos bramanų buvo perkuriamos bengalų kalba. Nuotrupos iš Mahabharatos ir Ramayanos, iš Bhagava-tos ir Markandeyos puranų, Candi, Hariš-čandra ir Višvamitra legendos ilgai bengalų dainininkų buvo dainuojamos ir deklamuojamos. Specialistai pasakotojai sukūrė prozos stilių ir pastovias formas. XIV a. pusėje Krittivasa išvertė bengališkai visą Ramayaną; Sandžaja tuo pat metu išvertė ir perdirbo beveik visą Mahabharatą (nors tobulo Mahabharatos vertimo bengalai tesulaukė iš poeto Kaširamo tik 1645). 1473 —1480 buvo išversta visa Bhagavata-Pura-na poeto Mabadhar-Vasu. Verstinė literatūra paruošė dirvą savarankiškai. XV a. poetas Candi Das parašė per tūkstantį meilės lyrikos dainelių, skirtų pusdievių Rad-hos ir Krsnos meilei. Mukundaram-Kavi-kankan 1589 parašė poemą Candimangal, duodamas vaizdų iš to meto bengalų gyvenimo. Višvambhara Mišra (1468-1534) 1509 parašė rinkinį religinių giesmių, skirtų dievui Krsnai; jis buvo pramintas Caitanya Deva ir po mirties buvo višnaistų dievinamas. Jo garbintojas kalvis Govinda sukūrė sakytinę Caitanya biografiją, kurią poemoje Caitanya bhagavata apdainavo Vrndavan Das (1507—1589) ir epinėje poemoje Caitanyacaritamrta Krsna Das. Ram

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai