Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/413

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


rybos užsienių reikalų komisijos vicepirm. Parašė Latvijas starptaustiskais stâvoklis ir Lettische Zukunftsgedanken. Dirbo latvių delegacijoje Paryžiuje ir parašė La Latvie et la Russie. Ulmanio III kabinete (19.19-1921) vidaus reikalų ministeris. 1921 įst. nacionalį centrą (partiją) ir laikraštį Latvį, kurį red. ligi 1934. Steigiamojo ir visų seimų atstovas. 1941 išvežtas į Rusiją.

2) Janis (1863-1927) latvių agronomas. 1888 baigė Rygos politechnikos mokyklą. Nuo 1901 Mintaujos žem. ūkio d-jos pavyzdingojo ūkio vedėjas. Karo metu dirbo latvių tremtinių centriniame komitete. Įsteigus Latvijos univ., žemės ūkio fakulteto dekanas. 1895 —1915 redagavo Zemkopį. Žymiausi darbai : Laukkopiba 1924r-1925, Ipat-nëja augkopiba 1921—1923, Saimniekošanas mâcïba 1927.

3) K â r 1 i s (1843—1902) vienas pirmųjų latvių mokslininkų. Savamoksliškai išsimokslinęs, 1873 išvyko Argentinon, kur buvo pakviestas zoologijos prof. Buenos Aires univ., o vėliau ir Tautinio Muzėjaus direktoriumi. Ispaniškai parašė savo srities apie 250 mokslo darbų.

Bergson Henri (1859 X 18 — 1941 I 4) prancūzų filosofas, žydų kilmės, iš tėvų, atkeliavusių iš Lenkijos. Mokydamasis Con-dorcet licėjuje, pasižymėjo matematikos pomėgiu. 1881 baigęs École normale, mokytojavo Angers, vėliau Clermont-Ferrand miestų licėjuose.

1889 gavo filosofijos daktaro laipsnį už savo garsiąją tezę Essai sur les données immédiates de la conscience. Po to buvo pakviestas į Paryžiaus licėjus (Rol-lin, vėliau Henri-IV), 1898 į École normale, 1900 į Collège de France, iš kur galutinai pasitraukė 1921. Susikūrus Tautų Sąjungai, buvo pakviestas vadovauti intelektualinio bendradarbiavimo tarptautinei komisijai. Nuo šių pareigų atsisakė 1925 dėl nesveikatos. Daug metų sirgo. Jo senatvės dienas temdė nacinis jo tautiečių persekiojimas. Savo didėlį solidarumą su jais jis išreiškė testamente šiais žodžiais: „Mano mąstymas vis labiau mane artino prie katalikybės, kurioje aš matau pilną judaizmo atbaigimą. Būčiau atsivertęs, jei nebūčiau matęs besusidarant baisios antisemitizmo bangos, kuri išsilies pasaulyje. Norėjau likti tarp tų, kurie ryt bus persekiojami”. Vykdant jo testamentinį prašymą, jo laidotuvėse savo maldomis dalyvavo katalikų dvasininkas.

Išaugęs labiausiai Spencerio filosofijos dvasioje, B. buvo pirmasis, kuris nusikreipė prieš XIX a. pozityvistinį mechanizmą ir filosofinę mintį pasuko vad. „gyvybės filosofijos” linkme. Prieš materializmą jis skelbė gyvybę kaip pagrindinę būtį. Nesitenkindamas fizikos mokslais, ypač kreipėsi į biologiją ir psichologiją. Atmesdamas scien-tizmą, norėjusį metafiziką pakeisti patirtiniais mokslais, jis rūpinosi sukurti metafiziką, kuri lygiai atsiremtų mokslais, kaip juos papildytų gilesniu būties pažinimu.

B. metafizika yra drauge vitalistinė ir evoliucionistinė metafizika. Jo supratimu, būtis savo pagrinde yra gyvybės vyksmas, ir, būtent toks vyksmas, kuris pats yra kūrybinė evoliucija. Šia prasme reikia suprasti pagrindines B. sąvokas: élan vital ir évolution créatrice. Tai radikalus būties sudi-naminimas į tapsmą. Pasak B., mes keičiamės daug radikaliau, negu manome kalbėdami, jog pereiname iš vieno stovio į kitą. Greičiau visi „stoviai” tėra mūsų dėmesio, o ne pačios tikrovės artikuliacija. Keičiamės visą laiką be paliovos, nors ir pastebime tai' tik tada, kai pasikeitimas yra pakankamas mūsų dėmesiui atkreipti. Tada ir sakome, kad pasikeitė mūsų „stovis”. Betgi iš tiesų mes keičiamės tiek nepertraukiamai, kad ir kiekvienas „stovis” jau visada yra keitimasis. Ir būtent, pagal B., ši nepertraukiama trukmė (durée) vyksta kaip laiko kaupimas. Laikas yra ta „medžiaga”, iš kurios mūsų psichinis gyvenimas padarytas. Kiekvieną momentą mus seka visa mūsų praeitis, augdama, kaip sniego kamuolys auga, pačiu sniegu beriedėdamas. Nors pro sąmonės slenksti prasiveržia tik tai, kas šiuo metu turi aktualios reikšmės, bet iš tiesų mumyse lieka gyva visa mūsų praeitis. Jei mąstome tik maža mūsų praeities dalimi, tai betgi geidžiame, norime ir veikiame visa mūsų praeitimi. Užtat ir negalima tą patį „stovį” du kartus pergyventi: aplinkybės gali likti ir tos pačios, bet jos mus ras jau kitus: jei ne kuo kitu pasikeitusius, tai bent viena akimirka pasenusius. Visa, ką pergyvename, pergyvename nebeatšaukiamai. Užuot mechaninio kartojimo, vyksta nuolatinis naujų formų kūrimas. Tai liečia ne tik žmogų, bet ir visą tikrovę. Visur reiškiasi ta pati gyvybės tėkmė, kuri visų pirma save išreiškia žmoguje.

Su šia evoliucine vitalistinė metafizika siejasi ir B. intuicijos teorija. Neteisingas dažnas priekaištas B., kad jis aplamai skelbęs iracionalizmą ir nuvertinęs protą. Iš tiesų B. ėmėsi ne protą nuvertinti, o tik perspėti prieš vienašališką proto suabsoliutinimą. Pagal B., protas yra nukreiptas visų pirma tik į medžiaginę tikrovę, nes jis ir duotas tik akcijai — medžiaginės tikrovės apvaldymui. Šioje savo srityje nepakeičiamas instrumentas, jis (protas) betgi yra

Henri Bergson

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai