Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/428

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


observantai Lenkijoje ir Lietuvoje buvo vadinami Bernardinais. Tik Nepriklausomoje Lietuvoje atkūrę savo provinciją, pradėjo vadintis tikruoju Mažesniųjų Brolių ordino vardų (O. F. M.).

Lietuvoje B. apsigyveno 1468. Į Vilnių juos pakvietė D. L. K. Kazimieras Jogailaitis. Netrukus B. atidarė savo vienuolynus Kaune 1469, Tykocine 1479 ir Polocke 1498. Iš šių vienuolynų buvo sudarytas Lietuvos komisariatas, priklausęs Lenkijos B. provincijai. 1530 įkurta Lietuvos B. provincija. iNepalankios sąlygos, karai, maras, Vilniaus vienuolyno ir bažnyčios gaisras 1561 ir Polocko vienuolių išžudymas bei vienuolyno sugriovimas privertė Lietuvos B. jungtis su lenkų provincija. Lietuvių vienuolių ir vienuolynų skaičiui ilgainiui padidėjus, Lenkijos B. reformų metų 1627 vėl buvo įst. Lietuvos B. provincija. Bet, atėjus naujam potvarkiui, ji 1630 buvo prijungta prie M. Lenkijos ir Rusijos (Ukrainos) provincijos. 1729 galutinai buvo įkurta Lietuvos B. šv. Kazimiero provincija. Pradžioje ji turėjo 31 vienuolyną, po keliasdešimt metų jos jurisdikcijoje buvo 47 konventai (Conventus — domus formata anuomet turėjo 13 kunigų, dabar 4 kunigus ir 2 brolius), 6 rezidencijos, 12 kapelionijų ir 8 misijos. Iš vienuolynų skaičiaus galima spręsti, kad provincija galėjo turėti 300—500 narių. Tačiau pačiame žydėjime B. buvo pakirsti, nes 1864 Muravjovo įsakymu jų vienuolynai, be Kretingos, buvo panaikinti. Prieš uždarymą Lietuvos B. priklausė šie konventai: Berezinos, Bienicos, Brzesnos, Būdos, Karolinos, Kudno, Dambravos, Dubno, Dotnuvos, Gardino, Hlusko, Janovkos, Jurevičių, Vijos, Kauno, Kretingos, Lukomlio, Mikulino, Minsko, Mogiliavo, Moziriaus, Mscislavo, Nesvyžiaus, Oršos, Pinsko, Polocko, Pastovio, Rogačevo, Sapiežino, Sienos, Slanimo, Slucko, Solano, Smalensko, Telšių, Trakų, Troškūnų, Tykocino, Tytuvėnų, Varkovie-čių, Vitebsko, Valažino, Veliuonos, Vilniaus ir žitomiro.

B. provinciolas gyveno Vilniuje, kur veikė ir B. seminarija. Mažesnės jų seminarijos buvo Kauno, Vijos, Minsko ir Pastovio vienuolynuose, o naujokynai Tytuvėnuose, Vilniuje ir Minske. Mokyklas pasauliečiams B. laikė Telšiuose, Dotnuvoje, Troškūnuose, Kretingoje, Bienicoje ir Būdoje. B. tarpe buvo garsių teologų skotistų ir šiaip įvairių mokslininkų. Domėjosi jie lietuvių kalba. Pvz. XIX a. Simanas Grosas buvo parašęs Kalbriedą Ležuwo Žemaytyszko, lietuviškai Laurynas Tautkus rašė eilėraščius, Kiprio-nas Lukauskis pamokslus ir Duoną dwa-siszką, Fabionas Barkauskis eilėraščius, Gabrielius Beržanskis išvertė knygutę apie girtuoklystę, Juozas Tijūnaitis (vienuolyne besivadinęs Odoriku Laurinavičiumi) Knigialę Meditacijų. Nei vienam jų tų savo rašinių išspausdinti nepavyko. Dvasinio turinio ir botanikos knygų daugiausia buvo parašęs Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kurio botanikos raštai ir ligi šiol nenustojo reikšmės.

Daug B. pasidarbavo ir pamokslus sakydami. Jų pamokslai būdavo ne tiek gilūs, kiek nuoširdūs, jausmingi ir iš meilės. Jie yra buvę ir Vilniaus katedros pamokslininkais ir lietuvių didikų kapelionais, pvz. Chodkevičių. Jie ruošdavo viešus disputus, pvz. Varnių katedroje, ir yra laimėję bažnyčiai nevieną schizmatiką ar protestantą. Nors dar nekanonizuoti, bet garsėjo savo šventumu Adronas Osmolauskas ir Ambraziejus Pabrėža. B. dalyvavo 1831 ir 1863 sukilimuose, kur daug jų žuvo ar buvo ištremti.

Vienintelis B. Kretingos vienuolynas merdėjo. Čia buvo suvežti įvairių vienuolijų seni ir ligoti vienuoliai ir buvo kalinami už lietuvišką veiklą rusams prasikaltę kunigai. Vienuolynas ėmė atsigauti, 1912 įstojus kun. A. Bizauskui. Po I pas. karo įstoja dar keli energingi kunigai ir nemaža jaunų kandidatų. 1931 atkuriama Lietuvos provincija, ir nuo tada Lietuvos B. vadinasi Mažesnieji Broliai, arba pranciškonai.

S. Barącz Pamiętnik zakonu OO.Bernardynôw w Polsce 1874; K. Kontak Bernardyni w Polsce 1932 1933; V. Gidžiūnas De Fratribus Minoribus in Lithuania 1950; J. VaSkys Pranciškonai Kretingoje 1940.

Bernardinai žr. Sanbernardai.

Bernardin de Saint Pierre Jacques Henri (1737—1814) prancūzų inžinierius ir rašytojas. 1760 tapęs karo inžinieriumi, bet sų savo vyresnybe nesutaręs, išvyko kelianti ir aplankė Olandiją, Lenkiją, Rusiją, Vokietiją. 1768 kaip inžinierius buvo išsiųstas į Ile de France salą. 1771 grįžęs į Paryžių, 1773 išleido savo egzotinių kelionių dienoraštį Le Voyage à Ile de France, 1787 išsp. idilinį romaną Paul et Virginie (lietuviškas J. Tininio vertimas išsp. 1935). Anais laikais buvo populiarus ir jo kitas idilinis romanas La Chaumière indienne 1790. Nuo 1792 buvo Paryžiaus botanikos sodo direktorius. Kiti jo raštai buvo išspausdinti, jau jam mirus. Jis, kaip ir jo bičiulis J. J. Rousseau, buvo gamtos žmogus ir kultūros priešas, mizantropinių polinkių, jaunystėje neramus avantiūristas, visą savo gyvenimą keistuolis.

M. Soimau B. d’après ses manuscrits 1905.

Bernardines šv. Pranciškaus vienuolijos šaka. Seniau Lietuvoje B. turėjo vienuolynus: du Vilniuje (įst. 1495 ir 1594), Gardine (1620) ir Kaune (1634).

Bernardino, San Bernardino. Šveicarijos Alpių perėja, 2063 m augščio. B. jungia kelis kurortus ir yra sena ir patogi susisiekti Alpių perėja.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai