Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/429

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Bernardoni arba Bernardonus, Bernardinas Jonas Marija (1541 Italijoje—1605 Krokuvoje), 1563 į jėzuitus stojęs italų architektas. Pakviestas Kristupo Radvilos Našlaitėlio, 1584 statė 'Nesvyžiuje jėzuitų kolegiją ir bažnyčią. Tą bažnyčią beveik nukopijavo iš Romos II Gesū bažnyčios. Šiuo pastatu B. davė pradžią Lietuvos barokui. Vėliau dirbo Dancige, Poznanėje, Krokuvoje.

Bernardo šv. perėja 1) Didysis Bernardas — perėja, per St. Remy jungianti Ronos slėnį su Doros Baltėjos slėniu. Kariniams reikalams šia perėja naudojosi Julius Ceasar, Karolis Didysis, Fridrichas Barbarossa, Napoleonas. Čia 247,2 m augštumoje 962 šv. Bernardas iš Mentonos įk. vienuolyną, kurio vienuoliai turėjo rūpintis keleiviais, juos globoti, paklydusiųjų jieškoti. Tam darbui jis turėjo specialiai išmiklintų šunų sanbernardų.

2) Mažasis Bernardas perėja iš Isero slėnio į Doros Baltėjos slėnį, 2157 m nuo jūros lygio.

Bernart de Ventadour (kitaip de Venta-dorn) XII a. vienas didžiųjų trubadūrų. Kurį laiką gyveno Eleonoros Akvitanietės rūmuose, o šiai ištekėjus už Anglijos karaliaus Henriko II Plantageneto, gyveno prie Tulūzos grafo dvaro. Šiam 1194 mirus, stojo vienuolynan Dolone. Jo eilėraščių išliko apie 50. Jie laikomi nepaprastos gracijos ir elegantiškumo pavyzdžiu.

Bernas 1) žemės ūkio darbininkas, paprastai samdomas visiems metams už algą su išlaikymu. Atlyginimas sutariamas iš anksto pinigais ir natūra (javais, pasėliu, medžiaga drabužiams).

B. literatūroje. Berno kaip literatūros personažo ir tipo problema lietuvių literatūroje iškilo .1930, Trečiojo Fronto žurnalo pirmajame numeryje pasiskelbus, imant berną „kriterijum, estetika, siekimais, taktika”. B. čia buvo simboliu vad. socialistinio realizmo linkmei ir iš dalies priedanga bolševikinei ideologijai. J. Radž-vilo formulavimu, trečiafrontininkai B. apibrėžė miestiečio antipodu ir skyrė jam lietuvių literatūroje vaidmenį, kurį M. Gorkis atliko savo „bosiaku”. Žurnalui bolševizmo linkme ryškiau pasukus, žurnalo kolektyve įvyko skilimas, ir po penkių numerių žurnalas sustojo.

Trečias Frontas 1930—1931 NN 1—5; K. Korsakas Straipsniai apie literatūrą 1932.

2) Įtaisas sienai, rąstams ir kt. sunkiems daiktams kelti; (žemaičiuose) mažas medinis trikampis (statmenas apie 30 cm), kuris statomas ties ratų ašimi, kaip dalbai atspara. Jis buvo vartojamas seniau Rygos ir Karaliaučiaus kelionėse, kada reikėdavo subyrėjusius nekaustytus ratus pakeisti.

Bernatavičius (Bematowicz), Geištautas Bernatavičius Feliksas Aleksandras (1786 V 18 Kaune — 1836 IX 7 Lomžoje) Lietuvos rašytojas lenkų kalba. Augo Apušoto dvare 5 km nuo Prienų. Dėl tėvo mirties 1801 nutraukęs mokslą Vilniuje, vėliau mokėsi Kremenčiaus licėjuje, kurį baigęs, apie 1817 tapo Adomo Kazimiero Čartoriskio (Vilniaus universiteto globėjo Adomo Jurgio Čartoriskio tėvo) sekretoriumi Sienia-vos dvare, Galicijoje. Nekartą buvo Čartoriskio siunčiamas užsienin politikos ir visuomenės reikalais. A. K. Čartoriskiui mirus, B. išsikėlė į Čartoriskio sūnaus Pula-vus ir ten gavo prižiūrėti biblioteką ir mu-zėjų. Po 1830—1831 sukilimo rusams sunaikinus Pulavus, B. gyveno su Čartoriskiais Varšuvoje, 1832—1833 Vokietijoje ir Prancūzijoje. 1835 redagavo Varšuvoje Dziennik powszechny krajowy, bet dar tų pačių metų vasarą psichiškai susirgo ir po metų mirė.

Čartoriskių Sieniava ir ypač Pulavai buvo svarbūs lenkų literatūros židiniai. Čia ir B. įsitraukė literatūron. Parašęs porą nereikšmingų komedijų ir porą istorinių dramų, B. 1820 išleido sentimentalią apysaką Nierozsądne šluby, parašytą didelėje J. J. Rousseau Naujosios Eloizos ir J. W. Goe-thes Jaunojo Werterio kančių įtakoje. Neblogas veikalo pasisekimas padrąsino B. imtis naujos apysakos populiariųjų tada Walterio Scotto istorinių romanų įtakoje. Lietuvių kilmės ir Lietuvoje gimęs bei užaugęs, bet lenkų kalbos, kultūros ir politinių nusistatymų B. lenkiškai apysakai prisiminė savo Lietuvą, pasirinkęs XIV a. pabaigą. Scotto pavyzdžiu B. ne tik išstudijavo didelėje Pulavų bibliotekoje Lietuvos praeitį iš istorijos raštų, bet ir, .1823 ar 1824 tam tyčia apsilankęs Lietuvoje, ne tik pabuvo Kaune ir Vilniuje, bet ir išvaikščiojo Krėvą, Kernavę, Trakus ir kitus XIV a. kuo pasižymėjusias vietas, žymėjosi vaizdus, žmonių teiravosi praeities atsiminimų, vaizdavosi Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto ir Jogailos laikus. Ir 1826 Varšuvoje išsp. 4 tomų istorinį romaną Pojata corka Lez-dejki, albo Litwini w XIV wieku. Įdomūs Pajautos, Traidenio (Firliejaus), Davainio ir kt. nuotykiai, efektiškai sumezgama in-tryga, gyvas pasakojimas, įspūdingi gamtovaizdžiai (pvz. Kernavė ir jos apylinkė), Lietuvos žmonių papročiai ir pati meniškai prikeltoji Lietuvos praeitis sukėlė skaitytojų susidomėjimą, ir romanas susilaukė didžiulio pasisekimo. Buvo išverstas dr į kitas kalbas: 1832 rusiškai ir prancūziškai, 1834 vokiškai. Kelis kartus buvo verstas ir lietuviškai: Juozo Paukščio vert. 1886 Vienybėje Lietuvininkų (nebaigtas), J. Z. (bene Maironio) vert. 1888 Szviesoje (nedaug teiš-versta), Andriaus (slapv.) vertimas 1897— 1898 Garse Amerikos Lietuvių, kurio 1898

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai