Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/467

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Bible Christians biblistai, metodistų kilmės sekta. Jos kūrėjas metodistų pasaulietis pamokslininkas O’Bryan (vėliau vadinę-sis Bryant), kuris pirmą B. Ch. bendruomenę sudarė 1815 Anglijoje. Jam 1836 išvykus į JAV, toliau Anglijoje B. Ch. vadovavo James Thorne. B. Ch. labiausiai paplitę angliškai kalbančiuose kraštuose.

Biblia Pauperum (lot. vargšų Biblija). XIII a. pabaigoje viename bavarų benediktinų vienuolyne pagamintos rankraštinės knygos, sudarytos vien iš Kristaus gyvenimo iliustr. ir S. Testamento kelių iliustrac. Pavadintos B. P., ,nes jos nemokantiems skaityti turėjo atstoti normalią Bibliją. Mat, normali Biblija tebuvo prieinama tik labai turtingų žmonių kišenėms. Apie 1400, t. y. 40—50 metų prieš spaudos išradimą, B. P. buvo mechaniškai atmušta iš raižyti-nių lentų, kur greta paveikslų buvo išraižomi ir trumpi paaiškinamieji tekstai. XV a. nekartą šitaip buvo kartojama. Toks būdas iš raižytinių lentų tekstą spausdinti buvo lyg ir spaudos užuomazga atskiromis, kilnojamomis raidėmis. XV a. būdavo ir kitų panašių raižiniais (rėžiniais) spausdinamų tekstų.

H. Cornell Biblia Pauperum 1925; H. Schrade Ikonographie d. christlichen Kunst 1932.

Biblija visuma raštų, kuriems žydai (Senasis Testamentas) ir krikščionys (Senasis ir Naujasis Testamentas) pripažįsta augš-tesnį, dievišką autoritetą. B. vardas kilęs iš graikų biblia (kirčiuojama antroji i) žodžio, reiškiančio „raštai, knygos” (ds.). Lotynų kalba biblia (kirč. pirmoji i) pradžioje reiškė taip pat „knygos” (ds.), o nuo vėlyvų viduramžių žodis biblia pradėtas vartoti ir vienaskaitos prasme (biblia — knyga) ; šiąja prasme B. įėjo ir į visas kitas kalbas.

B. esmė Katalikų Bažnyčios mokslu yra ta, kad ji yra Dievo, amžinos, neklystamos tiesos žodis, žmonai kalba paskelbtas. B. drauge su padavimu (tradicija), su seniausia Apreiškimo versme, savyje turi tą tikėjimo lobį, kurį Bažnyčia teikia tikėti ir sprendžia jo prasmę. B. knygų šventumas ir autoritetas eina iš jų dieviškosios kilmės, kadangi jos „yra parašytos Šv. Dvasios įkvėpimu, savo autorių turi Dievą ir kaip tokios yra įteiktos bažnyčiai” (Vatikano Sus., sess. III, Constitutio dogmatica de fide catholica, c. 2).

B. k a n o n u vadinamas Dievo įkvėptųjų šv. knygų rinkinys. Kanoniškomis vadinamos šv. knygos, „jų pilnumu ir su visomis dalimis, kaip_ kad jos buvo nuo senovės skaitomos Katalikų Bažnyčioje ir randamos senojoje lotyniškoje Vulgatoje” (Tridento Sus., sess. IV, Decretum de canonicis scrip-turis).

B. knygų suskirstymas. Laikais prieš krikščionybę žydai B. knygas (Šen. Testamentą) skirstė trimis grupėmis: Tho-rah (įstatymas), Nebiim (pranašai) ir Ke-thubim (raštai). Krikščionys B. knygas skirsto į Senąjį Testamentą (S. T.) ir Naująjį Testamentą (N. T.).

Senojo Testamento knygos iš turinio skirstomos į 3 grupes: 1) istorinės knygos: Mozės 5 knygos, arba Pentateuchas (Pradžios kn., Išėjimo, Kunigų, Skaitmenų, Pakartoto Įstatymo, arba Deuteronomiu-mo), Jozuės, Teisėjų, Rūtos, Karalių 4 kn. (taip pat skirstomos į Samuelio 2 kn. ir Karalių 2 kn.), Paralipemono, arba Kronikų 2 kn., Ezdro 2 kn., kurių antroji kn. vadinama ir Nehemijo kn., Tobijo, Juditos, Esteros ir Makabėjų 2 kn.; 2) mokomosios (didaktinės) knygos: Jobo, Dovydo psalmių (150 psalmių), Patarlių, Pamokslininko (arba Ekleziasto), Giesmių giesmės, Išminties, Ekleziastiko (arba Jėzaus Siracho) knygos; 3) pranašų knygos: a) 4 didžiųjų pranašų: Izaijo, Jeremijo su Baruchu, Ezekielio ir Danieliaus kn.; b) 12-kos mažųjų pranašų: Ozėjo, Joėlio, Amoso, Ab-dijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Sacharijo, Malachijo. INe-visos S. T. knygos lygiai priimtos į žydų, protestantų ir katalikų kanoną. Tobijo, Juditos, Išminties, Ekleziastiko, Makabėjų knygos yra tiktai katalikų kanone.

N. T. knygos tuo pat atžvilgiu skirstomos į 3 grupes: 1) istorinės knygos: Evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką bei Joną ir Apaštalų Darbai; 2) mokomosios knygos: apaštalo Pauliaus 14 laiškų, apaštalo Petro 2 1., apaštalo Jono 3 L, apaštalo Jokūbo ir apaštalo Judo po 1 1.; 3) viena pranašaujamoji knyga: šv. Jono Apreiškimas, arba Apokalipsė. Taigi katalikų kanone yra S. T. 45 ir N. T. 27, — iš viso 72 raštai.

Atskirų knygų atsiradimo būdas labai įvairus. Atsiradimo laikas ir vieta tik apytikriai tegalimi nustatyti, tik kaikuriais atvejais. S. T. kalba daugiausia hebrajų. Arame jų kalba tik Ezdro 4, 8—6, 18; 7, 12—26 ir Danieliaus 2, 4—7, 28 ir po keletą žodžių bei trumpų sakinių kitur. Tačiau ir S. T. hebrajų kalba žodžių tartimi bei gramatika dažnai panėši į aramėjų. Graikiškai (heleniškai) buvo parašytos Tobijo ir Juditos kn.; Esteros 10, 4—16, 24; Išminties, Ekleziastiko Barucho kn.; Danieliaus 3, 24 —90; 13, 1—14, 42; Makabėjų abi kn. Tačiau tik Išminties ir Makabėjų 2-sios kn. pirminis tekstas tikrai buvo graikiškas. N. T. raštai parašyti to laikotarpio bendra vartojamąja graikų, arba helenų, kalba (vad. koine); tik Mato evangelija sena tradicija, sako, buvus parašyta aramėjų kalba.

B. tekstas. Originaliųjų (pačių pirmųjų) B. knygų nei S., nei N., T. rankraščių nebelikę. Kadangi hebrajai pradžioje rašė be balsių ir neskirdami žodžio nuo žo-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai