Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/469

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


gybę (per 1000) mažų rinkinių N. T, leidimų sužymi E. Reuss, Bibl. Novi Testâmenti Graeci (1812). Jų minėtini naujausieji, išleisti leidėjų katalikų: Brandscheid (1893, 21904), Hetznauer (1896—18a8, ^lb04), Vo-gels (1920, 31949), Merk (1933, 61948); protestantų: Baljon (1898—1899), Nestle (1898, 181949), Souter (1910); popiežiaus Pijaus XI pavesti S. ir N. T. Vulgatos naujausią išleidimą ruošia benediktinai Romoje nuo 1926: Biblia Sacra juxtaLatinam Vulgatam versionem etc.

B. vertimai pasidarė reikalingi, žydams sklaidantis po graikų pasaulį ir krikščionybei plintant. Jie buvo daromi iš dahes tiesiog iš originalo kalbos, iš dalies iš esamųjų vertimų. Seniausi vertimai yra svarbiausi netiesioginiai teksto liudininkai. Iš graikiškų S. T. vertimų, buvusių skirtų žydams, pirmos eilės yra visų seniausias, Aleksandrijoje (apie 300 pr. Kr.) atliktas vertimas, vadinamas Septuaginta (LXX), daugeliui kitų vertimų pavyzdziu tapęs. Kadangi šį vertimą vėliau buvo priėmę ir krikščionys, tai skrupulingesni žydai juo pradėjo nebepasitikėti, ir todėl II a. žydams atsirado kitokių vertimų, kuriuos parūpino Aquila, Theodotionus ir Symmachus ir kuriuos paėmė į savo Hexaplą Origenes drauge su Septuaginta. Aramėjiškų B. vertimų, arba Targuminų, buvo pagaminta Palestinoje ir Babilonijoje gyvenantiems žydams. Maždaug Kristaus laikais Pentateuchas buvo išverstas samaritiškai. Krikščionims parūpinta lotyniškų B. vertimų. Seniausieji lotyniški tekstai prieš Jeronimą (pravulgatos tekstai) vadinami Itala. Didžiausios reikšmės šv. Jeronimo lotyniškas B. vertimas vadinamas Vulgata, kurį Triento susirinkimas pareiškė esant autentišką. Taip pat krikščionims buvo pagaminti siriški vertimai: Pešitta (I—II a.), senovinis siriškas evangelijų tekstas (II a.), vad. Philoxeniana (VI a.), syrohexapl. vertimas (618), herak-lejinis (618), siriškas palestninis (V a.), kop-tiški vertimai (II-III a.), arabiški (nuo VII a,), persiški (nuo VI a.), etiopiški (nuo IV a.), armėniškas (V a. pradžioje), gruziniškas (nuo V a.), gotiškas Ulfilos (IV a.), šen. slaviškas Kirilo ir Metodijaus (IX a.). Iš Vulgatos viduramžių B. vertimai į v. Europos kalbas. Prieš Liuterio vertimą jau būta 14 B. vertimų vokiečių augštaičių ir žemaičių tarmėmis pagal Vulgatą. Liuterio B. vertimas (1522—1534, 21541, 51545; 1522 —1533. N. T. vertimo išėjo 85 leidimai) protestantams pasidarė beveik oficialus.

Bendrajam įvadui i B. kanono, kilmės, kalbų klausimus: Cornely-Merck Compendium Introductionis in sacram scripturam 10 leid. 1930; Mader AUge-meine Einleitung in das Alte und Neue Testament 4 leid. 1926; Goettsberger Einleitung in das A. T. 1928 ; H. Simon - J. Prado Propaedautica biblica sive Introductio in universam Scripturam 3 leid. 1938; K. T. Schaefer Grundriss der Einleitung in das N. T. 1938; A. Bobert-A. Tricot Initiation biblique 2 leid. 1948; Le Clement de S. Marcq La Bible et son architecture mentale 1941; G. M. Per-reila lntroduzione generale 1948. Pro tes can tų: M. Goguei inirouucuon au IN. T. 1922—19 leid. 192Y; A. H. MacNeile An Introduction to the Study of the N. T. 1927; A. JueliCiier-E. Faucher Einleitung in das A. T. 7 leid. 1931; jS. Sellin Einleitung in das A. T. 7 leid. 1935.
Kanonas: Th. Zahn Forschungen zur Geschichte des N. T. Kanons und der altkirchlichen Literatur 18dl—ly29; A. Lotsy Histoire du Canon de 1’ Ancien Testament 189U; Th. '¿ahn Grundriss der Geschichte des neuiestamentlicnen Kanons 2 leid. lbÜ4; M. J. Lagrange WiSLOire ancienne du Canon N. T. 19.J3; S. zetthn An Historical Study of the Canonisation of Hebrew bcnptures 1933; S. M. zarb li Canone biblico 1937.
B. teKstų ranKrašcių ir leidimų klausimai: Kahle Die ma^oreusune Text des a. T. nach der Ueber-iieieruiig der babylonisctien Juden 1902; (”) Die Majore ten des Ostens 1913; Die Masoreten des Westens 1927; Vogels Handbuch des neutestam. TexiKriiik 1923; B radau Die ttcnriftiaelschungen d. HaereiiKer 1925; A. Robertson An introduction to the textual criticism of the N. T. 1925; M. J. Lagrange introduction a l’etude du N. T. — Critique textuelle 1935; 8. M. Zarb II testo biblico 1939; :F. G. Kenton Our Bible and the Ancient Manuscripts 1939.
Apie B. vertimus: Sioete Introduction to Old Testament in Greek 1900; (”) The Old Test, in Greek according to the Septuaginta I 5 leid. 1925. II 4 leid. 1922, III 4 leid 1912; Wutz Die Transkriptionen von der Septuaginta bis Hieronymus 1925.

Biblija lietuvių kalba. A. Jakštas (Apie katalikiškus lietuviškus šventraščio vertimus Žinyčia 1902 N. 4/5 ir Soter 1933) neabejoja, kad XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje jau turėjo būti išverstos lietuvių kalba kaikurios švento Rašto dalys, ypač Evangelijų perskyrimai (perskyros), kurie yra skaitomi sekmadieniais ir apskritai šventadieniais per ištisus metus. Tam jo tvirtinimui paremti nėra jokių įrodymų. Greičiausiai, bus buvę atvirkščiai. Nors laikotarpyje ligi 1676 daugumas Žemaičių ir Vilniaus vyskupijų vyskupų buvo lietuviai, moką lietuvių kalbą, betgi tuo pačiu metu kunigai daugiausia lietuviškai nemokėjo ir net jų daugumas buvo svetimtaučiai. Tai patvirtino ir popiežiaus vizitatoriai ,1579, kurie visoje Žemaičių vyskupijoje tebuvo radę vos keletą lietuviškai mokančių kunigų. Tie kunigai tik retkarčiais savo parapijas teaplankydavo. Užtat ir tikintieji net ir D. L. K. Jogailos lietuviškai išverstųjų poterių daugiausia nemokėdavo. Padėtis griežtai pasikeitė, vyskupui Merkeliui Giedraičiui Žemaičių vyskupiją paėmus valdyti. Jo paskatintas, keliolika metų tą darbą ruošė kun. Mikalojus Daukša. 1599 jis gavo išspausdinti Postilla Catholicka. Tenai davė ir sekmadieniais skaitytinų Evangelijų ištraukų. Jas versdamas, jis kiek naudojosi ir Vilento 1579 Karaliaučiuje išsp. Evangelijų vertimu. Išlikusi apie 1611 atliktoji dalinė Vilento vertimo korektūra. Koreguotasis tekstas nebuvo išspausdintas. Tik galimas daiktas, kad pagal Vulgatą kokio kuni-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai