Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/47

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mininku, drauge ir vėlesnio Lietuvos artilerijos generolo Pranciškaus Sapiehos mokytoju. 1783 jis parūpino Summaryjny wy-pis z protokolow aktow Kapituly Kathed-ralney Wilenskiey 1501-1783. Tas rankraštis tebuvo išsp. 1895 Vilniaus viešosios bibliotekos rankraščių skyriaus katalogo I sąs. Tuo pačiu laiku jis tvarkė savo brolio Igno surinktus Baro konfederacijos raštus. 1786 (1785) išvertė J. Vernes’o Filozof bez reli-gii. Draugavo su vyr. mokyklos rektoriumi Počebutu, kaip ir kiti eksjėzuitai, griežtai nusistatęs prieš iš užsienio atkviestuosius profesorius gamtininkus, net juos satyromis pajuokdavo.

Dalyvaudamas patriotų žygiuose prieš rusus, 1782 VI 14 rusų kariuomenei įžengus Vilniun vad. targovicėnams padėti valdžią paimti, B. jau VI 15 buvo suimtas kaip griežtas Targovieos priešas. Jam grėsė tremtis. Tik šį sykį jam pavyko jos išvengti. Paleistas jis dalyvavo 1794 sukilimo ruošoje ir siūlė sukilimo akte paskelbti sodiečius laisvus, miestelėnus sulyginti su bajorais, paskelbti religijai pagarbą ir bažnytinio autoriteto pripažinimą dvasininkams patraukti. Sava veikla rusų dėmesį atkreipęs, dar prieš 10 dienų prieš sukilimo pradžią jis buvo 1794 IV 11/12 naktį rusų suimtas ir drauge su keliais kitais sąmokslinin kais išvežtas į Smalensko kalėjimą, iš kur tik po 15 mėnesių, 1795 VI 20 Vilniaus vysk. Jonui Nepomucenui Kossakovskiui už jį laidavus, buvo grąžintas į Vilnių.

1803 jis buvo paskirtas generaliniu Lietuvos mokyklų vizitatoriumi, bet greitai atsisakęs vizitatoriaus ir prelato titulų, išsikėlė į Varžuvą, kur, 1810 išleidęs Napoleono kodekso vertimą lenkų kalba, buvo paskirtas taikos teisėju ir juo išbuvo ligi mirties. Kartu buvo ir knygų cenzorius. Nuo 1804 pakviestas Varšuvos mokslo draugijos nariu, o 1807 išrinktas tos draugijos tikruoju nariu, labiausiai čia pasiskyrė raštijai. Tado čackio įtakoje šiai draugijai susirūpinus Lietuvos ir lietuvių dalykų (kalbos ir kt.) tyrimu, per Vilniaus vyskupą Kos-sakovskį tuo reikalu kreiptasi į Vilniaus universitetą, ir jau 1804 XII 20, draugijos pavedimu, tam tikros universiteto delegacijos drauge su čackiu padirbėta. B. jau iš mažens lietuviškai kalbėjo. Varšuvoje apsigyvenęs, jis nenutraukė santykių su Lietuva. Tad šiais draugijos sumanymais jis itin susidomėjo. Jau 1803 kaip vizitatorius jis važinėjo po Lietuvą, tenai sueidamas ir su lietuviškai nusistačiusiais patriotais. Gi ir Vilniaus universitetas jį išrinko savo garbės nariu. Tai anos draugijos pavestas parašyti veikalą apie lietuvių kalbą ir tautą, jis pasiskolino iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos Ruigio (Ru'higo) žodyną ir gramatiką (apie tai pats jis rašo savo 1808 laiške A. čartoriskiui) ir, visą metų ketvirtį studijavęs lietuvių kalbos rašybą ir gramatiką, parašė dalyką ir 1806 XII 12 viešame draugijos posėdyje paskaitė: O począt-kach narodu i języka litewskiego rozprawa, kurį, dar peržiūrėjęs, 1810 išsp. atskira knygute, o ,1810 tos draugijos organe Rocz-nik Warsz. Tow. Przyjaeiol Nauk. Mėgindamas išaiškinti lietuvių tautos ir kalbos kilmę, jis čia daugiausia rėmėsi 1747 Ruigio gramatikos ir kitų raštų kalbos pavyzdžiais ir aplamai labai iškėlė lietuvių kalbos reikšmę, su širdgėla pažymėjo jos kritimą ir ragino ja susirūpinti, ypačiai universitetui apsiimti įsteigti iš lietuviškai kiek tiek mokančių patriotų draugiją žodžiams, patarlėms, padavimams, senovės liekanoms rinkti ir knygoms leisti sodiečiams ir kunigams. Jis čia pakartojo ir kelias Ruigio pateiktas dainas, pridūrė dar eilėraštį Vanda buvo graži merga, lenkų (Laukų vietoje) karalaitė, 30 Ovidijaus metamorfozių eilučių ir 5 Virgilijaus Ene-idos eilučių lietuvišką vertimą. Nors jam priskiriamas buvo vėliau ir Virgilijaus Georgikų vertimas, bet galimas daiktas, kad visi tie čia išspausdintieji, kaip ir parašytieji, bet rankraščiais likę įvairių lotyniškų eilėraščių vertimai jo buvo paskolinti iš per vyskupą Kossakovskį gautųjų lietuviškų eilėraščių rankraščių, parašytų Vilniaus kunigo Tado Jurevičiaus, šis B. darbas susilaukė smarkaus atbalsio ir net turėjo didelę įtaką lietuvių sąmonėjimui. Lenkų istorikai (Lelewel ir kt.) rimtai jį nagrinėjo. 1811 rusų žurnalas Ulėj išsp. jo rusišką vertimą, Leipziger Literatur Zeitung 1813 N. 181 įdėjo palankų atsiliepimą ir gal iš to paties, o gal ir iš posukiliminio laiko Berlyno valstybinėje bibliotekoje ligi mūsų laikų buvo išlikęs vokiškas to veikalo vertimas: Abhandlungen ūber d. Ursprung der litau-ischen Nation und ihrer Sprache, o Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje prancūziško vertimo rankraštį, šį vertimą atliko emigrantas po 1831 sukilimo Benediktas Bueevičius, o vertimą ištaisė Jean Pierre Gasc (1774—1848). Kaip šis veikalas veikė lietuvių visuomenę, matyti kad ir iš D. Poškos 1829 žurnale Dziennik Warsz. išsp. Oda na pochwalę Xawiera Bohusza, kuri lietuviškai prasideda: Mūsų verksmą valandoj reta gera diena.

Šiuo veikalu įgijęs sau mokslininko vardą, B. ėmė rašyti ir kitomis temomis, ne vien lituanistinėmis. Ir iš tos srities davė: žycie literackie Marcina Poczobuta (R. T. Prz. N. 1816 IX), Pochwala Joachima Chrebtowicza (1817 X), Spominka o An-tonim Tyzenhauze ir kt. 1815—1820 dalyvavo Varšuvos ir Vilniaus žurnalų ginčuose tarp konservatorių ir liberalų, 1816 Dziennik Wilenski išspausdinęs straipsnį prieš liberalų Varšuvos mokslo draugijos pirmi-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai