Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/473

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


gą, kuri vien XVIII a. išplatino per 3 milio-nus B. egzempliorių. XIX a. pradžioje įsikūrė analoginių organizacijų (Elberfelde, Baselyje, Londone ir kt.), bet jų veikliausioji yra 1804 III 7 Anglijoje įst. British and Foreign Society, savo veikimą išplėtusi į visas šalis ir ligi mūsų laikų išplatinusi ligi 500 milionų B. egzempliorių 600 kalbų ir tarmių; taip pat ir B. akliems 38 kalbomis.

Britanijos B. D. 1810 pradėjo veikti Estijoje, 1812 Suomijoje, o nuo 1813 pradžios, carui Aleksandrui I jos statutą patvirtinus, Petrapilyje, kur jon buvo stoję ir buvo išrinkti jos valdybon ir katalikų arkivyskupas Bohuš-Siestžencevič ir unitų metropolitas Bulhak. ši B. D., be užsienio pergabentų B. 15 kalbomis, ir pati leido biblijas 26 kalbomis. B. D. savo lėšomis išleido ir vysk. J. A. Giedraičio lietuviškai išverstą Naująjį Įstatymą. Tas vertimas, išleistas be komentarų, nebebuvo kunigų platinamas, nors lietuvių liaudyje, kuri pasitikėjo antraštiniame lape įrašytu vysk. J. A. Giedraičio vardu, jis buvo paplitęs ir išleistas tvirtai įrištas, daug geriau už kitas senas lietuviškas knygas, beveik per 1% šimto metų išsaugotas.

Apie 1815 B. D. skyrius buvo įsteigtas ir Vilniuje ir 1816 išleido lenkišką N. T. vertimą, dėl kurio platinimo buvo iškilęs ginčas tarp Vilniaus universiteto vadovybės (kurios narių dalis priklausė B. D.) ir to paties universiteto teologijos fakulteto. Tuo klausimu Vilniaus spaudoje ėjo aštri polemika, kurioje dalyvavo prof. pioras Go-lanski, misionierius A. Pohl, prof. A. Bėcu. Tačiau B. D. gavo universiteto leidimą N T. išsiuntinėti visoms mokykloms.

Dėl B. D. veikimo atsirandant nesusipratimų ne tik su katalikų bažnyčia (Lietuvoje), bet ir su pravoslavų, caras Aleksandras I 1824 privertė B. D. pirmininką Golicyną draugijos pirmininko vietą užleisti pravoslavų metropolitui Serafinui. Tas ir pasistengė, kad 1826 caro Mikalojaus I įsakymu B. D. buvo uždaryta, kartu su ja ir jos 289 skyriai ir skyreliai visoje Rusijos valstybės teritorijoje. 1831 švietimo ministeris Lieven išrūpino leidimą įsteigti Rusijos evangelikų B. D. Ji platino gaunamas iš Vokietijos biblijas, pati tespausdindama jas latvių ir estų kalbomis. Iš daugelio jos skyrių vienas veikė 1832 Vilniuje. 1869 buvo įst. pravoslavų B. D., platinusi vien sinodo išleistas biblijas.

Su Britų B. D. veikimu ypač glaudžiai buvo susirišęs ir „Lietuviai esame mes gimę” autorius, Jurgis Sauerveinas-Girėnas, didžiausias XIX a. poliglotas, per keliasdešimt metų vertęs bibliją įvairiomis kalbomis.

Biblinė drama nuo XII a. v. Europoje praktikuoti vaidinimai, kuriems medžiaga buvo imama iš Naujojo ar Senojo Testamento.

Bibiinė kritika moksliškas Šv. Rašto tyrinėjimas kilmės, žodžių, turinio ir reikšmės požiūriais.

Bibliniai mokslai visi Bibliją liečią moks-, lai: kanono, teksto, įvado, kritikos, egzegezės, hermeneutikos, archeologijos, geografijos, izraelitų istorijos, Jėzaus gyvenimo ir pirminės krikščionybės, chronologijos ir teologijos mokslai.

Bibiinmkai, biblistai žr. Bible Christians.

Bibiio- (gr. biblos — knyga, biblion — knygelė) pradinė dalis žodžių, susijusių su knygos mokslu, pvz. Bibliofilija, Bibliografija, Biblioteka.

Bibiiociiromija spausdinimas spalvotu popieriumi, žinotas XVI a., o tada būdavo spausdinama geltonu ir melsvu popieriumi. Ypač paplito XIX a. pradžioje, nors vėliau daugiausia buvo vartojamas įvairiems skelbimams, plakatams ir pan. Tačiau atskirais atvejais jis kitur buvo vartojamas ir XX a. knygoms spausdinti, ypač karų ar kitų vidaus sukrėtimų laikais, kai būdavo sunku gauti tinkamo knygoms spausdinti popieriaus, ir tam reikalui būdavo suvartojamos plakatinio popieriaus atsargos. Tokia padėtis buvo ir Lietuvoje 1919—1920, kada nemaža lietuviškų knygų buvo išspausdinta nepatvaraus spalvoto popieriaus.

Bibliofilija (gr.) knygų pomėgis. Prancūzų naujadaras (bibliophilie), atsiradęs XVII a.; greta kurio kartais vartojamas ir terminas filobiblija pagal de Būry dar XIII a. knygą Philobiblion, kurioje pirmą kartą buvo plačiau rašoma apie knygos pamėgimą. B. terminas skiriamas nuo bibliomanijos — liguisto prisirišimo prie knygos. Bibliofilas renka tik tokias knygas, kurios verčia jį domėtis kaikuriomis knyginėmis savybėmis. Jis renka ar tam tikro laikotarpio knygas (pvz. XV a. spaudinius-inkunabu-lus), ar knygas, išleistas garsiųjų spaustuvių ir leidyklų (pvz. Aldus, Elzevir, Basker-ville, Plantin, Grolier, Estienne-Stephanus). Kiti renka žinomųjų knygų pirmuosius leidimus, numeruotuosius egzempliorius, knygas su autorių autografais, labai nedidelio egzempliorių skaičiaus retas knygas, spausdintąsias slaptose spaustuvėse, taip pat kur-joziškai išleistas, vieno leidinio skirtingus egzempliorius, ypač gražiai ir puošniai išspausdintas ir tt. Toks knygų pamėgimas paskatino steigti ir pirmąsias bibliotekas. Rašytosios knygos laikotarpyje buvo susirūpinta tekstų tobulumu ir menine knygos išore. Tokią pat įtaką B. turėjo ir spausdintoms knygoms nuo pat jų XV a. atsiradimo. B. daug knygų apsaugojo nuo išnykimo ir daug iš knygų reikalaudama, sukūrė meninę knygos išorę. Knygų gamybai plečiantis, atskiras žmogus nebepriveikė pats vie-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai