Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/475

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


raštų, vėliau išnykusių ir telikusių žinomų tik iš Pinakes katalogo. Tačiau to darbo teišliko nuotrupos. Vėliau Hermipsas iš Smirnos, Sotionas iš Aleksandrijos, Demetrijus iš Magnezijos ir daug kitų Kalimacho darbą toliau dirbo ir tobulino. Nuo to laiko Pinakes liko graikams oficialiu terminu, kuriuo buvo vadinami bibliotekų katalogai ir bibliografiniai sąrašai. Greta buvo sudaromi atskirų veikalų sąrašai, teatruose vaidinamų veikalų sąrašai, arba didaskalios, rekomenduotinų skaityti autorių veikalų sąrašai arba kanonai. Pradėta rašyti ir teoriniai B. raštai, o iš jų žymiausias VI a. He-sichijaus Onomatologos vėliau dingo. Konstantinopolio patriarchas Fotijas (820—891) parašė istorinį literatūrinį darbą Apogra-phe, vadinamą ir Myrobiblos, kur davė ištraukų ir iš vėliau išnykusių raštų. Iš analoginių romėnų raštų svarbus Cicerono Brutus, kur buvo duotos žymiausiųjų kalbėtojų biografijos ir bibliografijos. Senosios krikščionių literatūros tos rūšies pirmas darbas buvo šv. Jeronimo 332 Kr. g. parašytas veikalas De viris illustribus, kuriame, be krikščionių, yra aptariami ir kitų - žydų ir pagonių rašytojai ir jų raštai. Šv. Jeronimo darbą papildė Gennadius (467—480), o jo pėdomis nuėjo daug viduramžių rašytojų, pvz. Izidorius iš Sevilijos (m. 636), Ildefons iš Toledos (m. 667), Siegebert iš Gem-bloux (m. 1112). Vėliau sudaromi atskirų vienuolijų rašytojų ir jų raštų katalogai. 'Nemaža bibliografinių žinių pateikia ir tų laikų enciklopedijos (pvz. Speculum Vincento iš Beauvais), moksliniai vadovėliai, kitų filosofų biografijos, o daugiausia medžiagos duoda senųjų vienuolynų bibliotekų katalogai, labiausiai jau XIX a. antroje pusėje išspausdinti. Tačiau visi tie rankraštinės knygos laikotarpio bibliografiniai darbai anais laikais ir mokslininkams buvo mažai prieinami, nes buvo rašomi tik vieno egzemplioriaus, laikomo tik viename kuriame vienuolyne.

Šioje srityje perversmą padarė spaudos išradimas, kai per vienerius metus jau buvo išspausdinama daugiau knygų, negu jų pasirodydavo rankraštinės knygos laikais per ištisus šimtmečius. Pačioje pradžioje daugiausia vien lotynų kalba spausdinamos knygos paplito visuose kultūringuose kraštuose, o jų masinė gamyba atpigino jų kainą ir padarė ano laiko knygas beveik visiems prieinamas, tuo tarpu rankraštines knygas galėjo tiktai turtuoliai įsigyti. Palengvėjo ir bibliografų darbas, knygas aprašant, nes jau buvo galima nustatyti ir knygos autorių, antraštę ir išspausdinimo vietą. Mat, visi tie duomenys jau pačiose knygose buvo žymimi, nors dabartinio pavidalo antraštiniai lapai galutinai susiformavo tiktai XVI a. antrojoje pusėje, t. y. beveik 100 metų praėjus nuo spaudos išradimo. Knygų prekybai padidėjus ir susikoncentravus daugiausia Frankfurto ir Leipcigo knygų mugėse, atsirado ir pirmieji prekybiniai tų mugių katalogai. Paskiau savo spaudinių katalogus pradėjo spausdinti žymesniosios spaustuvės-leidyklos. Jais pasirėmęs, J. Cless 1602 paskelbė XVI a. Vokietijoje spausdintųjų knygų sąrašus. Tačiau tie sąrasai dėl savo nepilnumo dar negalėjo tiksliųjų B. atstoti. Bet greta jų pasirodo ir pirmieji mokslinės B. darbai, dažniausiai susiję su įvairių rašytojų biografijomis. Vienas pirmųjų tos rūšies darbų buvo Trit-heino Liber de scriptoribus ecclesiasticis 1494. Tačiau tikruoju mokslinės B. grindėju laikomas K. Gesner Bibliotheca uniVersalis .1545—1555 autorius. Knygų produkcijai milžiniškai augant, visi ne tik XVI — XVII, bet ir vėlesnieji bandymai (pvz. G. Draud 1610—1611, Th. Georgi 1742—1758, J. Ch. Brunet 1810, F. A. Ebert 1821—1830, J. S. Th. Graesse 1859—1869) vienu darbu visą bent Europos kraštų knygų produkciją apimti pilno knygos gamybos vaizdo nedavė. Net turėjo labai didelių trūkumų. Ir todėl ilgainiui juos pakeitė, viena, tik bibliofilinių knygų sąrašai, antra, tautinės atskirų kraštų B. Tik vienas 1895 įst. Briuselio (Bruxelles) tarptautinis bibliografinis (dokumentacijos) institutas, kiek galėdamas stengiasi rinkti medžiagą ir pasaulinei B.

Iš bendrųjų B. ligi mūsų laikų didžiausią susidomėjimą kėlė vad. inkunabulų - XV a. spaudinių B. Beveik visi Europos kraštai buvo paskelbę jų bibliotekose saugojamų inkunabulų katalogus, o bendrąsias jų B. pradėjo skelbti M. Mattaire 17.19—1789, toliau G. W. Panzer 1793—1803, L. Hain 1826 — 1838, K. Burger 1891—1908, W. A. Co-pinger 1895—1902, D. Reichling 1905—1914. Kadangi jų nė vienam nepavyko visų inkunabulų apimti, tai buvo sudaryta tarptautinė organizacija, kuri nuo 1915 pradėjo leisti Gesamtkatalog der Wiegendrucke. Bet ir atgaivinusi savo darbą po I pas. karo, II pas. karui užėjus, ji savo dar neįpusėtą darbą nutraukė. Inkunabulams tyrinėti pagrindus nustatė K. Haebler savo Typenre-pertorium der Wiegendrucke 1905—1924.

Visomis kalbomis knygas pradėjus spausdinti, atsirado reikalas sudaryti tautines ne vien atskirų kraštų, bet ir atskirų tautų B. Kaikurių šiokių, kad ir netobulų, bandymų būta XVI a. Italijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Bet tikra tautinė B. išaugo tik XIX— XX a. Žymiausieji šios tautinės B. atstovai yra JAV O. A. Roorbach 1852—1861, J. Kelly 1860 — 1871, Ch. Evans 1903; Anglijoje W. Th. Lowndes 1857—1864, R. A. Peddie ir Q. Waddington 1914; Belgijoje Bibliographie nationale 1886—1910; Čekoslovakijoje F. Doucha 1865, Z. Tobolka 1925; Danijoje

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai