Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/490

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Bičkienė-Navickaitė Prudencija (g. 1920 I 6 Šiaulių aps. Meškuičių vi. Lydekių k.) dainininkė (lyrinis sopranas). 1939 baigusi Šiaulių mok. seminariją, 4 metus lankė Vilniaus konservatoriją. Po dvejų metų studijų 1948 baigė Mūn-chene Handelio konservatoriją. Vokietijoje dalyvavo Armo-no solistų grupėje, koncertavo lietuvių stovyklose. 1948 koncertavo Amsterdame, Olandijoje, pasaulio studentų koncerte. Atvykusi 1949 į JAV, dalyvauja muziko Kučiūno vedamame operos solistų kvartete.

Bičkov Atanazij (1818—1899) rusų istorikas, archeografas ir bibliografas. Nuo 1882 Petrapilio viešosios bibliotekos direktorius. Nuo 1854 buvo vienas redaktorių Polnoe sobranie russkich letopisej, paruošęs spaudai senų rusų metraščių rinkinio 7, 8, 9, 15, 10 ir 16 tomus. Išleido ir Petro I laiškų ir raštų rinkinį 1887—1890, taip pat ir Kotrynos II 1871. 1882 išsp. Opisanie cerk. sla-vianskich rukopisnich sbornikov publ. bib-lioteki.

Byčkovskis 1) Tadas (g. Vilniuje XVIII a. pabaigoje) ėjęs mokslus Vilniaus univ. meno mokykloje Lietuvos litografas, nuo 1828 dirbęs Varšuvoje Lenkijos banko litografijoje, paskiau gyvenęs savo dvarelyje, Vilniaus aps. Jo darbo išliko Vilniaus reginys iš Boufalo kalno, Barboros Radvilaitės rūmų griuvėsiai.

2) Titas (1790 Lohojske r. Lietuvoje— 1843 Venecijoje, Italijoje) mokslą ėjęs Vilniaus univ. meno mokykloje Lietuvos tapytojas, 1827 išvykęs Drezdenan, kur vertėsi paišybos pamokomis ir Drezdeno galerijos paveikslų kopijavimu. 1836 stojo į Mūnche-no meno akademiją, 1842 išvyko Venecijon. Paliko paveikslus — Muzikas derina smuiką, Baisi pranašaujančios druidės ateitis.

Bida į kazoką panašus šokis, styginės muzikos ir dainų pritariamas, Ukrainoje ir Gudijoje. Kurį laiką buvo žinomas ir Lietuvos sodžiuje.

Bida š. Nigerijos v. Afrikoje centras prie Lagos-Kani glzk. Apie 5000 gyv. (1950). Seniau buvo negrų valstybėlės Nupės sostinė, 1897 anglų paimta. Dramblio kaulo, kakao, palmių vaisių prekyba.

Bidault Georges (g. 1899) prancūzų politikas. 1925 baigęs Sorbonnoje istoriją, mokytojavo Paryžiuje ir nuo 1934 redagavo L’Aube dienraštį, jį vesdamas sociališkai pažangios katalikybės linkme. .1941 paleistas iš vokiečių karo nelaisvės, įsijungė į rezistenciją, 1943 jai vadovaudamas. Nuo 1944 beveik visą laiką dalyvauja prancūzų vyriausybėje, dabar trečią kartą užsienio reikalų ministeris, anksčiau du kartus (1946 ir 1949) pats sudaręs vyriausybę ir kuri laiką buvo krašto aps. min. Vienas iš Mouvement rėbub-licain populaire steigėjų ir pirm. 1949—1952. Atstovavo prancūzus San Francisco ir Podsdamo konferencijose, de Gaulle metu surašė nepuolimo sutartį su sovietais, 1948 Hagos konferencijoje iškėlė Europos parlamento įsteigimo mintį.

Biddeford JAV mst. Maine valstybėje Saco paupyje; 20.000 gyv. Medvilnės ver-pyklos ir audyklos, granito skaldyklos.

Biddle John (1615—1662) Anglijos uni-tarų kūrėjas. Mokslus išėjęs Oxfordo univ., ėmė reikšti nuomones, kurios jį suartino su antitrinitoriais, dėl kurių gavo kalėti 1645—1652. Tebekalėdamas savo pažiūroms platinti .1647 išleido Twelve arguments against the deity of the Holy Spirit, 1648 A confession of faith touching the Holy Trinity. Išleistas iš kalėjimo, Londone įst. savo šalininkų bendruomenę, 1654 išl. A Scripture Catechism ir A brief Catechism for children. Tos knygos budelio buvo viešai sudegintos; o jis atkalėjo 10 mėnesių. 1655 buvo ištremtas Scilly salon. 1658 grįžęs Londonan susilaukė Stiuartų grąžinimo, o 1662 suimtas mirė kalėjime. Jam mirus, jo šalininkai susiliejo su socinionais.

Biedermeier meno ir literatūros stilius, paplitęs vokiečiuose 1815—1848, pavadintas šituo vardu pagal L. Eichrodto (1827— 1892) 1850 išsp. poemą apie švabų mokytoją B., gerą ir ištikimą, bet labai aprėžtą. Tai miestiečių stilius, atsiradęs šiems be-prastinant ir besmulkinant prancūzų imperinį stilių. Jis itin pasireiškė vidaus architektūroj bei baldų mene, kur buvo atsisakoma visokio nereikalingo puošnumo besiekiant praktiško paprastumo. Tapyboje jis iškilo polinkiu sentimentaliai vaizduoti paprastą šeimos gyvenimą, kartais leidžiantis į pasakinę idiliją (Schwind), kartais į humoristinę nuotaiką (Spitzweg, Hosemann). Žymiausi jo atstovai: Krüger,

Kersting, Oldach, Speckter, Waldmüller, Danhauser. Tas patsai polinkis į idilę (džiaugsmą mažais, kasdieniais dalykais) ryškus ir literatūroje. Jis matyti iš Stifte-rio, G. Kellerio, J. Gotthelfo, A. von Dros-te-Hūlshoffos, E. Morikės darbų. Visose srityse B. stilius veda į realizmą.

Prud. Bičkienė-Navickaitė

G. Bidault

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai