Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/496

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


kalavo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Bet už tai buvo iš kongreso pašalintas.

Platindamas knygas, sudarė didžiausią knygų platintojų tinklą ir daugybę knygnešių išmokė gabenti knygas per rusų saugomą sieną. Knygas pristatydavo ir į Latvijos Latgalę, kur katalikiškoji latvių spauda irgi buvo uždrausta, bet B. tarpininkavimu jau buvo spausdinama M. Lietuvoje.

Nors už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi gan didelį atlyginimą, nors keletą kartų ir į policijos rankas buvo patekęs, bet vis sugebėdavo pabėgti, kad ir sveikatos nustodamas.

Bedirbdamas knygnešio darbą, kartu surasdavo laiko ir straipsnių, net knygų parašyti. Retkarčiais bendradarbiavo, pradedant Aušra, ir kituose laikraščiuose — Vienybėje Lietuvninkų, Ūkininke, Tėvynės Sarge, Varpe, o spaudą leidus, ir Lietuvos Ūkininke, Vilniaus Žiniose, Skarde. 1897 pačioje Lietuvoje išleido 1 numerį jo vieno prirašyto ir išspausdinto laikraščio Baltasis Erelis (žr.), kurio du kitus numerius jis išleido 1911 ir 1912. Tame laikraštyje, kaip ir kituose savo raštuose, jis nuolat keldavo Lietuvos nepriklausomybės klausimą ir kaltindavo mūsų šviesuomenę, kam ji tam reikalui per maža dėmesio skiria. Savo gyvenimo šūkiu tuomet jis turėjo jį išpopuliarinusį posakį: Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis. Ir tikrai susilaukė to laiko. Bet mirė eidamas pėsčias į Vilnių, į Lietuvos konferenciją, kuri Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos vykdomu faktu. Spaudos uždraudimo pabaigoje galvojo ir apie laikinosios Lietuvos vyriausybės sudarymą. Pats nesvajodamas apie jokius postus, o vyriausybę suprasdamas senoviškai (Atseit, vyriausybė— tai karalius), jau buvo suradęs ir kandidatą į karalius: Rygoje brandos egzaminams besiruošiantį jaunuolį. Tik nepavykus „ministerių” surasti, jam teko nuo tos svajonės atsisakyti.

Buvo parašęs ir pats išleidęs visą eilę atskirų knygų, kuriose daugiausia lietė ar karpiškių ūkininkų kovą dėl žemės, ar ir kitus Lietuvos politikos klausimus: Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje 1899, Knyga paaukota sukaktuvėms devynioliktojo amžiaus 1900, Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimtojo amžiaus 1901, Ciesoriška rodą 1903, Antras atsišaukimas prie lietuvių 1903, Lietuvos administracija 1902, Iš priežasties ginčų dėl žemės savasties 1904, Maldos taikai išprašyti 1916 (Vilniuje). 1893 iš Jono Kriaučiūno atpirkęs šio pradėtą spausdinti Daukanto Lietuvos istoriją, ją išleido vardu Pasakojimai apie veikalus Lietuvių tautos ir jai pridėjo savo parašytąją II-ją dalį, kurioje irgi daugiausia lietė karpiškių ūkininkų bylas.

Po savo rašiniais pasirašinėjo: B. A., B. Erelis, Juozapas Baltasis Erelis, Jurgis.

P. Ruseckas Knygnešys I—II 1926—1928; A. šilkas Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe 1931.

5) Kipras (g. 1883 IX 26 Biržų aps. N. Radviliškio, seniau Pabiržės, vi. Purviškių vs.) visuomenininkas, Jurgio ir Onos B. sūnus. 1890 tėvas jį nugabeno į Garšvių knygnešių organizacijos centrą ir čia jį atidavė mokytis šios organizacijos buhalteriui La-dukui ir apie porą metų jį vežiojo su savim, kad pasimokytų knygnešio darbo. Vėliau B. mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje. Čia dalyvavo slaptose mokinių kuopelėse, platindamas lietuvišką spaudą. 1902 turėjo išstoti iš gimnazijos VII klasės. Stojęs į Lietuvos socialdemokratų partiją, pradėjo organizuoti lietuvių darbininkų kuopeles ir bendradarbiauti Maž. Lietuvoje einančiame Darbininkų Balse. Nuo 1904 dirbo partijos ir jos raštų gabenimo organizatoriumi. Čia savo veikla apėmė visą Lietuvą. 1905 III 10 surengė pirmąjį Lietuvoje viešą politinį mitingą ir demonstraciją prieš rusų valdžią Kupiškyje, tuo būdu pradėjęs LSDP „pamokslų” ir viešosios kovos su rusų valdžia gadynę. IV 18 turėjo „pamokslą” Skapiškyje, o IV 23 Kurkliuose, kur po mitingo žandarų buvo suimtas, gerokai sumuštas, o paskui Anykščių LSDP organizacijos narių pastangomis išvaduotas. 1905 surengė per 30 viešų mitingų ir demonstracijų, vartodamas Kunigo, Sermėgiaus, Jono Jurgaičio slapyvardžius. Beveik už kiekvieną mitingą jam buvo keliama byla. Bet jis policijos buvo nepagaunamas.

1906 pasišalino į Rygą ir ten prie latvių socialdemokratų partijos sudarė 500 lietuvių darbininkų grupę ir iš Rygos bendradarbiavo, vartodamas per 40 slapyvardžių, legalioje Vilniaus kairiojoje spaudoje — Vilniaus Žiniose 1906, Naujojoje Gadynėje, Skarde, Žarijoje, Echo, kartais Lietuvos Ūkininke.

1907 XI 5 kartu su kitais Rygos 15 socialdemokratų komiteto nariais buvo suimtas ir po metų kalinimo nuteistas 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. 1912 šią bausmę Rygoje atlikęs, buvo ištremtas i Irkutsko gub. Manzurkos k., Sibire. 1913 iš ten pabėgo ir, pasiėmęs Jankevičiaus pavardę, gyveno netoli Chabarovsko. 1917 VII grįžo į Europos Rusiją, kurį laiką dirbo Maskvoje karo metu iš Lietuvos išgabentų turtų likvidacijos komisijos sekretoriumi.

Kipras Bielinis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai