Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/511

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


brėžimo prisidėjo Daškevič, A. Veselovskij, Ždanov. Ją pagrindė ir išplėtė Vs. Miller su savo mokiniais (Markovu ir kt.). Jo nuomone, B. siužetas galėjo būti ir iš svetur atklydęs, bet pačios jos susikūrimas ir gyvenimas neišvengiamai turėjo prisisunkti rusų tikrovės pradų, kurių jis jieško B. Istorinė teorija yra daug nusipelniusi, B. paslaptis beaiškindama. Tačiau ir ji turi stambių metodologinių trūkumų. Remiantis vienu vardų sutapimu, dar negalima nustatyti B. kilmės. Jei bylinoje išliko istorinis vardas ir visai nebeliko realaus asmens tikrųjų bruožų, tai toks vardas negali būti B. senumo liudytojas (pvz. kunig. Vladimiro vaidmuo ir vardas). Istorikų darbo rezultate pasidarė didelė painiava. Tai „pirmapradžiai” B. tekstai pasirodė tik prasimanymas, tai istorinių vardų sugretinimas be realaus pagrindo, tai buities elementų lyginimai nepasižymį nei chronologiniu, nei teritoriniu specifingumu.

5) Estetinė teorija. Šios teorijos iniciatorius A. Skaftymov nurodo: B. turėtų būti ištirta, kaip B., statiškai, ir tik paskui galėtų eiti genezinės studijos. Jis nurodo, kad B. architektonika remiasi nustebimo, nelaukiamumo efektu. Pradžioje bogaty-rius nepasireiškia visu savo ūgiu, nekaip jis ir teįvertinamas: jaunas, girtuoklis, liurbis, luošas ir pan., o jo priešas visada augalotas ir galingas. Klausytojo nuotaika parengta laukti herojaus mirties. O kovoje bogatyrius kaip tik netikėtai lengvai nugali priešą. Kova baigta. Nebėra kas veikti bogatyriui: jo garbei ir padėkai keletas žodžių, ir daina baigta. Ir estetinės teorijos šalininkai pripažįsta, kad B. susikūrimą pradžioje paskatinęs koks nors realaus gyvenimo įvykis. Kai tas faktas pradeda iš atminties blukti, B. dėmesį ima traukti ne faktinė pusė, bet estetiniai, ideologiniai, psichologiniai interesai. Tuomet B., siekdama nustebinimo efekto, laisvai elgiasi su medžiaga, kombinuodama detales, vienas atmesdama, kitas padaugindama, sustiprindama, veikiamuosius asmenis deformuodama ar sukeisdama, įvykius laisvai ir naujai interpretuodama. Rezultate gaunamas tikslus siužetas. Tai ir išvada: B. siužeto istorinė tikrovė keičiasi, prisitaikydama prie svarbiausio estetinio bei psichologinio uždavinio, kurio siekia šioks ar toks siužetas.

B. poetika. B. paprastai sudaryta iš 3 dalių: 1) įvado (zapiev), kuriame nurodoma dainos objektas, ar veiksmo vieta, ar veiksmo užuomazga, ar apibrėžiamas gamtos vaizdas, ar pareiškiama dainininko pageidavimai; 2) pasakojimas — pagrindinė dalis, dėstanti siužetą; 3) pabaiga (ischod), dažniausiai pasitenkinanti keliomis pastabomis, apibrėžiančiomis dainininko ar herojaus išminti ir sąmojį. B. eilėraštis remiasi ritmiškai muzikalinių kirčių kaitaliojimųsi. Svarbiausieji ritmiški kirčiai sutampa su svarbiausiu logiškuoju. B. tautosakos metrika skiriasi nuo rusų literatūros metrikos: literatūrinėje metrikoje kiekvienai pagrindinei, t. y. smulkiausiai ritmo daliai atitinka skiemuo, o tautosakoj vienas skiemuo kartais tenka dviem ritmo dalims, kitaip sakant, skiemuo dvigubai ištęsiamas, ir tai galima padaryti tik dainuojant. Todėl B. ritmika, atotraukoje nuo melodijos, sunkiai tesuvokiama. Rimų B. nežino. Užtat gana plačiai vartoja vidinius sąskambius. B. labai turtinga vaizdavimo priemonių. B. ypač mėgsta kompozicinius palyginimus, vad. paralelizmus, kurie čia pasitaiko sudėtingiausių formų. Kartojimai B. dainininkui nemažiau svarbūs. Jie esti įvairiausių rūšių: kartojama tas pat arba panašiai skambąs, tą pat reiškiąs žodis; prielinksniai; tas pats žodis ar pasakymas dviejose gretimose eilutėse; ta pati sąvoka, paneigiant priešybę. Specifinė B. techninė priemonė, tai pasakojimo sulėtinimas. Pa^ lyginimais bei kartojimais kaikurias veiksmo detales dainininkas tyčia išplečia, pats veiksmas vyksta lėčiau, ir todėl rėžia klausytojo sąmonėn. Dainininkas tuo būdu pabrėžia svarbiąsias veiksmo vietas. Pagaliau, B. labai svarbūs epitetai, atvaizduoją dainininko ideologiją ir padedą jam herojų išidealizuoti. Iš epitetų tarpo išsiskiria pastovieji, nors jie ir nėra tik B. ir tik rusams charakteringi. B. istorinis likimas. XIX a. folkloro rinkėjams B. dainavo Rusijos šiaurės labiau pasiturį valstiečiai. Mėgėjai dainininkai stengdavosi dainuoti taip, kaip senovėje buvę dainuojama. Didelis B. poetiškumas, kartais ir forma, liudija, kad kadaise joms padirbėjo už apylinkės gyventojus labiau apsišvietę dainininkai specialistai. B. kūrybos procesas jau seniai.pasibaigęs. Jų žydėjimo laikotarpis buvo, matyt, XVI a.; bent iš jo liko bylinose stiprus buitinių elementų sluogsnis. XVII a. tas sluogsnis jau mažesnis, dar mažesnis XVIII a. Daugumo B. pagrindas, matyt, buvo sukurtas senojoje Kievo Rusijoje Tbei' Naugardo srityje ir jos žydėjime. Šiaurės Rusijoje kurta tik specifinės šiaurės gyvenimą poetiškai vaizduojančios B. Į B. sudėti įėjo ir kitos rusų tautosakos formos, knyginės literatūros pradai, kaip ir kitų tautų tautosakos pradmenys. Kas buvo pirmieji B. autoriai, kūrėjai — nežinia. Dalis B. kilo iš karių luomo. Daugumas B. perėjo per dainininkų profesionalų bei skomorochų (skamarakų) rankas. Į šiaurę bei Sibirą B. pateko drauge su prasidėjusia tųjų sričių rusinę kolonizacija. Jos ėmė keltis į šiaurę ypač XVI —XVII a., kai dainininkai ir skomorochai, besigelbėdami nuo caro ir cerkvės perse-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai