Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/523

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Organizmų kilmė ir jų atsiradimo pagrindimas sudaro objektą mokslo šakos, vad. filogenija.

Fiziologija nagrinėja organizmų dalių funkcijas. Seniau buvo nagrinėjama beveik vien tiktai organų ir audinių fiziologija ir tik vėliau prie jos prisidėjo ląstelės fiziologija kaip pilnateisis jos tarpugrandis. Kiekviename savo objekte fiziologija nagrinėja medžiagos ir energijos apykaitos reiškinius ir formos kūrimąsi. Medžiagos apykaitos fiziologija tyrinėja priemones ir kelius, kuriais paimtas maistas įtarpsta į kūną ir pavirsta jo sudėtine dalimi, toliau kaip tos sudėtinės kūno dalys suirsta ir tie jų irimo produktai yra iš kūno šalinami. Šiuose tyrimuose mechaninė ir cheminė analizė tarp savęs glaudžiai ryši; cheminiai junginių kitimai yra biochemijos objektas. Jėgos apykaitos fiziologija nagrinėja likimą energijos, atsipalaidavusios, irstant augalinei ir gyvulinei medžiagai, - taigi paprasto judėjimo reiškinius (ameboidino, virpamųjų plaukelių, raumenų) ir augimo judėjimus, toliau nervų laidumo, šviesos gamybos (bakterijose ar jūros gelmių gyviuose), šilimos ir elektros (elektrinės žuvys). Pagaliau fiziologija analizuoja organizmuose pasireiškusių paveldėtų formų sąlygas ir priežastis ir taip pat pavaldumo pradų (genų) savybes, lokalizaciją ir vertę. Ši fiziologijos šaka vad. genetika. Fiziologijos šaka, vad. raidos mechanika, eksperimentiniu būdu stengiasi analizuoti atskirus veiksnius, turinčius įtakos normaliai formos kūrimosi eigai, ir nustatyti jų veikimo dėsnius. Čia raidos mechanika atskiria vaidmenį, kurį turi formų kūrimuisi pavaldumo pradai, nuo to vaidmens, kurį vaidina kiti veiksniai, pvz. cheminiai ir kiti jaudintojai, vietos santykiai ir tt.

Greta su morfologija galima nuvokti ir sintetinė fiziologija. Jos uždavinys — nustatyti funkcijų kilmė individuose ir organizmų cikluose. Šis sintetinės fiziologijos skyrius galėtų būti pavadintas ergogenija. Toliau sintetinei fiziologijai priklauso santykių nagrinėjimas tarp organų formos ir funkcijos, arba vad. fiziologinės koreliacijos. Remiantis koreliacijos mokslu, galima nustatyti fiziologinė paralelė su morfologine filogenija, bet aprėžtu mastu ir tik tiek, kiek organizmų palaikai leidžia daryti išvadas apie jų funkcijas.

Mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų santykius su aplinka, vad. ekologija. Organizmų santykius su aplinka nagrinėjant, tenka skirti: 1) organizmų ir negyvosios aplinkos, 2) organizmų ir gyvosios aplinkos santykius. Pirmieji lengviau patikrinami eksperimentiniu būdu. .Nustatyta pakitimai organizmuose, kuriuos sukelia pakitę gyvenimo santykiai. Organizmų formoms ir funkcijoms gali turėti įtakos klimatas ir jo veiksniai: saulės spinduliavimas, oro judėjimas ir slėgimas, oro drėgnumo laipsnis, kritulių kiekis, gravitacija, šviesa, tamsuma ir jų santykiai, maistas ir tt. Gyvoji aplinka daro sudėtingesnius santykius. Čia tyrinėjimo objektu gali būti tos pačios rūšies individų santykiai, pvz. tuoktuvės, rūpesčiai apie jauniklius, visuomeninis gyvenimas, konkurencija ir tt. Kita vertus, tyrimo objektu gali būti skirtingų rūšių savitarpio santykiai (tarp kitko saugojamoji spalva ir mimikrija), sugyvenimas, arba simbiozė (pvz. tarp grybų ir dumblių kerpėse arba tarp vėžio vienuolio ir aktinijų, tarp žiedų ir vabzdžių ir tt.), parazitizmas įvairiausiose formose, augalų bei gyvių do-mestifikacija ir, pagaliau, viską bendrai apimančios biocenozės, t. y. vienoje vietoje gyvenančių organizmų bendruomenės.

Gana aprėžtą ekologijos šaką daro geografinis gyvenimo išplitimas (augalų ir gyvių geografija) arba chorologija. Ji stengiasi išaiškinti organizmų išplitimą dviem požiūriais: remiantis dabartine ir buvusia žemės konfigūracija, jos padalinimais vandenynais ir žemynais, kalnais ir tyrlaukiais ir, pagaliau, remiantis bendromis aplinkos sąlygomis, kurios charakterizuoja šiokią ar tokią vietą. Iš sąlygų pakitimo ilgainiui pasidaro suprantamas ir organizmų bendruomenės kitimas tuo pačiu laiku. Pavyzdžiu gali būti vidurinė Europa diliuvio laikotarpyje, kur ledynus pakeitė stepės, o vėliau miškai.

Biologiniai mokslai. Skirtingą vietą užima B. mokslo šakos, išsiskyrusios dėl praktikos reikalavimų. Tų mokslo šakų, kurios nagrinėja ne visus gyvus padarus, bet tik jų dalį, suskirstymas iš dalies atitinka darbo paskirstymą, nes atskiras žmogus negali aprėpti visos B. srities. Tad minėtinos botanika ir zoologija, mokslai apie augalus ir gyvius. Tie mokslai taip pat skirstomi tokiais pat skyriais, kaip ir bendroji B., pvz. zoologijos ribose galima išskirti gyvių morfologija (su anatomija, ontogenija ir lyginamąja anatomija), gyvių fiziologija (analizinė ir sintezinė) ir gyvių ekologija (su gyvių geografija). Taip pat gali būti nuvokiama ir dar mažesni poskyriai, pvz. botanikos srityje lichenologija (mokslas' apie kerpes), bakteriologija (mokslas apie bakterijas), arba zoologijos srityje malakozoologija (mokslas apie moliuskus), ornitologija (mokslas apie paukščius) ir t. t. Tarp šių poskyrių ypač smulkiai išnagrinėta antropologija — mokslas apie žmogų. Praktikos sumetimais išskirta daug sričių, kurios dėl savo dydžio, turinio ir metodo tapo atskiromis disciplinomis medicinai, kaip žmogaus fiziologija, anatomija, patologija (ir su ja susijusi farmako-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai