Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/531

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


kratiška puikybė ir ambicija — su demokratiškais palinkimais ir prispaustųjų dide~ liu atjautimu. Šiais kontrastais aiškinamas jo nepasitenkinimas gyvenimu, jo vidaus kova, jo pasaulinio skausmo (Weltschmerz) pasireiškimai. Jo genijaus pagrindinė literatūrinė linkmė — satyra, bet rašo taip pat lyriką, poemas, tragedijas, dramatines poemas, visuose žanruose pasireikšdamas visu savo genijaus gilumu. B. įtaka didesnė kituose kraštuose, nei Anglijoje. Pagrindinis B. poezijos, laiškų, užrašų ir tt. leidimas 1898—1904 parūpintas E. H. Coleridge ir R. Protherio Works of Lord B., 13 tomų. Lietuvių kalba 1903 išl. V. Kudirkos vert. Kainas, 1924 K. Snarskio vert. Šiljono kalinys, 1930 Juozo Verbylos vert. Don Juanas. Atsisveikinimą Child Haroldo vertė 1884 M. Davainis-Silvestraitis, 1893 (Varpe) A. Lin-gis, Manfredą ir Sardanapalą 1937 išvertė K. Vairas.

J. Nichol Life of Lord B. 3 leid. 1889; K. Elze Lord B. a Biography 3 leid. 1886: R Ackermann Lord B. sein Leben 1901; A. Maurois Lord B. 1930; A. Breclcnock B. a Study of the Poesy in the light of news discoveries 1926; H. W. Garrod Byron 1924; Th. J. Wise Bibliography, 2 t., 1932—1933; P. Quennell B., 2 t., 1935—1941; H. Read B. 1951.

Biron 1) Charles d e G o n t a u t, duc de B. (1562—1602), Prancūzijos maršalas 1594, geriausias Henriko IV generolas (fulmen Galliae). Henrikas IV jį nubaudė mirtimi už išdavimą.

2) Armand Louis de Gontaut, duc de Lauzun et de B. (1753—1794), dalyvavęs Lafayette’o žygyje Amerko.n, 1789 išrinktas konstituanton atstovu, kur susidėjo su liberalais, Orléans šalininkas; nuo 1792 tarnavo kariuomenėj, vadovavo Reino ir Varo armijoms, kariavo su Vandėjos sukilėliais. Kaltintas išdavęs, atvyko pasiteisinti Paryžiun, bet čia buvo suimtas ir giljotinuotas. Parašė atsiminimus ligi revoliucijos laikų.

3) Elie de Gontaut, vicomte de B. (1817—1890) prancūzų diplomatas. 1871— 877 Prancūzijos pasiuntinys Vokietijoje, parašė atsiminimus Mon ambassade en Allemagne 1872—1873 (išl. 1906), Dernières années de l’ambassade en Allemagne 1874—1877 (išl. 1907).

Bironai bajorų giminė, atvykusi iš Vokietijos vakarų ir įsitaisiusi Kurše; tikroji jų pavardė Būhren. Neturtingi, laimės jieško-jo tai Kuršo kunigaikštyje, tai stipresniuose kaimynuose (Lietuvoje ir Lenkijoje, Rusijoje). Paprastai svetur išeidavo karo samdiniais. Kurše jie palaikė kunigaikštį kovoje su bajorais. Tad šie nepriėmė jų į savo tarpą.

1) Karolis (1684—1746) tarnavo rusų kariuomenėje, kare su švedais pateko į nelaisvę, bet pabėgo; stojo į Lietuvos ir Lenkijos karo tarnybą, iškilus broliui Ernestui Jonui, perėjo pas rusus; anam nusikaltus, kartu ir jis buvo ištremtas; dovanotas, mirė savo dvare Pabaltijy.

2) Ernestas Jonas (1690—1772) buvo pasiųstas į Karaliaučiaus univ. Rusų caraitės Onos, ištekėjusios 1710 už Kuršo kunigaikščio (mirusio 1711) ir gyv. Mintaujoje, dvare gavo tarnybą. Ona susiėjo su Ernestu Jonu. Onai tapus rusų imperatore 1730, su ja išvažiavo ir B., kuris faktiškai valdė Rusiją. Iš austrų imperatoriaus gavo grafo titulą. Mirus Kuršo kunigaikščiui, Kuršo bajorai, Rusijos spiriami, išrinko kunigaikščiu B. Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II pripažino jį savo vasalu, užuot prijungęs jo lėną prie savo vist. B. valdė Kuršo kunigaikštiją iš tolo.

1740 X 17 mirdama imperatorė Ona testamentu paskyrė įpėdiniu savo sesers sūnaus kūdikį Joną, o regentu B. B. valdė trumpą laiką: kiti giminės, vokiečių karininkų padedami, darė sąmokslus, po antro pavykusio sąmokslo paskirta globėja Jono motina B. suėmė (1740 XI 9), nuteisė mirti, paskiau ištrėmė į Sibiro rytus, kur išbuvo 1% metų. Jam esant ištremtam, rusai įsikišo į B. dvarų valdymą, tarsi atsiimdami skolas; Į Kuršą įėjo rusų korpai. Tačiau buvo siūlymų laikyti Kuršą be kunigaikščių esant ir išrinkti naują. Lietuvos ponai siūlė pripažinti lėną išmirus ir jį prijungti. Tuo tarpu atmainos Rusijoje grąžino B. iš Sibiro. Carė Elzbieta leido jam gyventi Ja-roslavlyje, kur jis išbuvo 20 metų suvaržytas. Kurše vėl kilus sumanymui rinkti naują kunigaikštį, rūpinos grįžti pats B., bet tam priešinosi Kuršo bajorai, palaikomi rusų atstovo Korffo. Tačiau rusų spaudimai Kurše taisė nuotaiką už B. (1752—1754). 1758 Kuršo bajorai kunigaikščiu išrinko Karolį (saksą, 1759—1763). Čartoriskiai palaikė B., tad Lietuvos kancleris M. Čarto-riskis nesutiko padėti savo antspaudo ant Karolio diplomo. Pasikeitus rusų carams, užėjus Petrui III, o paskiau Kotrynai II, Karolį atstatė, 1763 grąžino B. į Kuršą, davus sąlygas Rusijai naudingas. Nepatiko Kuršo bajorams energinga B. valdžia, kuris atiminėjo jų užgrobtuosius dvarus, kartais palaikė prieš bajorus valstiečius ir žydus. 1769 jis atsisakė sosto sūnaus Petro naudai.

3) Petras (1742—1800), Ernesto Jono sūnus, Kuršo kunigaikštis 1769—1795. Jo viešpatavimas — kovos namie su bajorais dėl dvarų ir išorinės sunkenybės, Kurše susiduriant Prūsijos, Rusijos ir Lietuvos bei Lenkijos reikalams. Dėl kivirčų su bajorais daugiausia gyveno užsieniuose. Tomis kovomis pasinaudojo rusų Kotryna II, ir įvykdė bajorų prašymą prijungti Kuršą prie Rusijos (1795 III 28). Petras gavo išmokėjimą pinigais: kasmet pensiją ir atlyginimą

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai