Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/537

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Siponių k., apsupa visą Punios mišką ir su-i'iečia apskritą „Punios kilpą”. Toliau, po dviejų stačių pasisukimų ties Bendarių k. ir Margeravos k., ilgu ir tiesiu 8 km ruožu Nemunas teka į šiaurės vakarus Balbieriškio kryptimi, čia, žemiau Peršekės žiočių, suka atgal, į dešinę, pro Žydaviškio, Uosos, žiegždrių, Žemaitkiemio, Naudžiūnų ir Na-ravų k., ligi Kernuvių k., greta Birštono; tai ¡antroji — Balbieriškio kilpa. Pro Ker-nnvių augštus šlaitus neradęs tiesioginio kelio į Birštoną, Nemunas eina kitu keliu Prienų link. ,Nuo Prienų mst. pasisukęs, grįžta pro Bagrėnų ir Rudupės k. prie Birštono mst., darydamas trečią — Prienų, arba Mažąją, B. kilpą su senovės Žvėrinčiu-mi — didžiųjų Lietuvos kunigaikščių medžioklės miškais. Šiose kilpose Nemunas keičia savo linkmę į visas puses; Birštone jis teka stačiai iš šiaurės į pietus, bet žemiau kurorto parko daro mažą lanką ir nuo Verknės žiočių grįžta į senąją šiaurės linkmę. Visos trys kilpos drauge daro dvilinką B. K., arba tiksliau, Nemaniūnų— Birštono kilpą, vietos gyventojų vadinamą Buchta.

Punios kilpa turi 19 km ilgio, sąsmauka 2,2 km, Balbieriškio kilpa 29 km, sąsmauka 4,0 km, Prienų kilpa 17 km, sąsmauka 1,2 km, dvilinkoji B. K. 50 km, sąsmauka 4,5 km. Tuo išraižytu keliu Nemuno vanduo teka 50 km per 10—15 valandų. Tiek laiko sugaišta plaukdami sieliai ir laivai. B. K. žinoma iš senovės: XV a. Dlugošas rašė apie Nemuno vingius, kuriuose sielininkas, plaukęs visą dieną, vakare grįžta prie rytą palikto laužo. Kartografams B. K. buvo neįkandama. Visuose XVII ir XVIII a. žemėlapiuose Nemunas tarp Alytaus ir Kauno parodytas beveik tiesus su sumaišytais miestelių vardais ir vietomis. B. K. vaidino svarbų vaidmenį kaip gamtos siena. Į Prienų kilpą buvo suvaromi iš Trakų miškų žvėrys didikų medžioklei. Nemuno apsupta, palyginti gerai išsilaikė Punios giria. 1795 —1807 Nemunu ėjo siena tarp Prūsijos ir Rusijos, ligi 1830 tarp Lenkijos ir Rusijos, vėliau tarp Vilniaus ir Suvalkų gubernijų. Giliai įsikišusi į vakarus ir miškais apaugusi B. K. buvo patogi vieta kontrabandai varyti. Buchta buvo garsi banditais, arkliavagiais, kontrabandininkais. Pro Birštoną ir Prienus ėjo Butrimonių traktas iš Trakų į Karaliaučių, o B. K. buvo pavojingiausia to kelio vieta. Gyventojai beveik nedirbo ūkių, nes buvo pratę prie lengvesnio uždarbio. Grūdais maistui jie apsirūpindavo iš Nemune nukentėjusių vytinių, kartais prisidėdami prie avarijų. B. K. labai trukdė susisiekimą garlaiviais, plaukiojusiais 1901 —1924 tarp Alytaus ir Kauno, kol buvo geležinkelis iš Kazlų Rūdos į šeštokus nutiestas ir kol išsiplėtė autobusų susisiekimas. Garlaivio keleiviai per 1 val. galėjo pėsti nueiti iš Birštono į Nemaniūnus ir laukti garlaivio, plaukusio aplinkui 6—8 val. Ligi baudžiavos panaikinimo B. K. žemės priklausė Siponių dv. (Butlerių nuosavybė), Nemaniūnų ir Birštono karališkiesiems valstiečiams. 1851 sudarė B. K. eskizą dr. A. Abicht, buv. Vilniaus univ. profesorius, tyręs Birštono mineralinius vandenis. B. K. yra labai įdomi turizmui. Ypač žinomos turistams vietos: Punios šilas su augštu kalnu ir ąžuolų alėja 'Nemuno krante, Marge-rio kalnas Punioje, Margeravos (Mar-gar--av-a) krantai, Balbieriškio šlaitai, Kernuvių dauba, Birštono parkas, Verknės žiotys su Ožkos krosnies uola (kuri per II pas. karą nugriuvo į Verknės vagą).

B. K. atkreipė inžinierių dėmesį labai patogiomis vandens energijai naudoti aplinkybėmis: 12 m Nemuno kritimas (50 km ruože) gali būti sukoncentruotas vienoje vietoje, padarius kilpos sąsmaukoje perkasą ar kiaurakalnį. Ta vieta susidomėjo 1909 Rusijos vandens jėgų tyrimo tarpvadybinė komisija. 1909 III 12 pirmininkas prof. H. Merčingas nurodė konkretų galingo „baltųjų anglių” ištekliaus B. K. pavyzdį, kur nesunku gauti 20.000 a. j. energijos arti tokių vartojimo centrų, kaip Vilnius, Gardinas ir Kaunas. Komisija Vilniaus vandens kelių apygardai pasiūlė atlikti B. K. reikalingus geodezinius, geologinius ir hidrometrinius tyrinėjimus. H. Merčingas paruošė 3 galimus kaptažo variantus — du tunelius siauriausioje sąsmaukos vietoje ir atvirą kanalą iš Nemaniūnų pro Bučiūnus ir Jun-diliškes į Verknės slėnį ir kairiuoju jos slėnio šlaitu ligi (Nemuno ties Žydeikonių k. Inž. K. Aleksandravičius paruošė trumpą Nemuno aprašymą B. K. rajone. Tyrinėjimai B. K. buvo įvykdyti 1910—1911 J. Petrovo ir E. Kurganavičiaus: padaryta Nemaniūnų—Verknės varianto menzulinė nuotrauka su horizontalėmis, padaryti 5 gręžimai geologinėms kasimo sąlygoms ištirti ir 12 kartų išmatuotas Nemuno debitas Ne-maniūnuose. 1911 pagamintas kanalo projektas. Kiek augščiau Nemaniūnų bžk. skersai Nemuną buvo numatyta betoninė užtvanka su 6 geležinių skydų uždaromomis angomis — 25 m pločio kiekviena. Užtvanka kelia Nemuno vandens horizontą 10,6 m. Kairiajame Nemuno krante buvo numatyti mašinų pastatai, kur vanduo suktų turbinas. Dešiniajame krante buvo numatyta pralaida (šliužas) laivams ir sieliams. Kanalo dugno plotis 21,3 m, vandens gilumas 3,2 m, šlaitai dvigubi (1 :2). Kanalas buvo projektuojamas pro Nemaniūnų bžk. galą, pro Bučiūnų k. žemiausiomis vietomis, kur giliausioje iškasoje jis būtų turėjęs 30 m gylio ir 150 m pločio; toliau, vienos daubos linkme kanalas įeina į Verknės slėnį, aplenkia Babronių dv. ir Verknės šlaitu, pusiau pylimu, eina ligi jos žiočių.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai