Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/121

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


pamažu išsivadavo iš B. globos ir valdžios. Jam slaptai vedant Barborą Radvilaitę, B. paveikė savo jau mirštantį vyrą, kad jis uždraustų sūnui ir galvoti apie tas vedybas. 1548 karaliui mirus ir Žygimantą Augustą vainikavus ir Lenkijos karaliumi, B. griebėsi visų priemonių prispirti sūnų skirtis su Barbora. Prasidėjo kova tarp sūnaus ir motinos. Žygimantas Augustas tą kovą laimėjo. Barbora buvo vainikuota, bet po pusės metų pasimirė. Žygimantas Augustas kaltino savo motiną jo abi žmonas nunuodijus.

Netekusi valdžios, sūnaus nekenčiama, jau 1549 savo brangenybes ir pinigus Venecijon išsiuntusi, ji stengėsi gauti sūnaus leidimą į užsienį išvykti. Pagaliau 1556 tokį leidimą gavo, prieš pat išvykimą dar suspėjusi išleisti savo dukterį Sofiją už Braun-šveigo kunig. Henriko. Išvykusi apsigyveno Bari, kur begyvendama stengėsi gauti Ispanijos karaliaus sutikimą jai Neapolio vicekaraliene pasidaryti. Kad ir ji sutiko jam 430.000 dukatų paskolinti, bet viceka-ralienės postovio negavo. Tuo tarpu jos liga pasinaudojo jos pačios generalinis įgaliotinis Pappacoda ir papirko B. gydytoją, kad tas įduotų jai nuodų. 1557 XI 17 ji surašė testamentą, kuriuo jos turtų generaliniu įpėdiniu buvo paskirtas Žygimantas Augustas, o kiti turtai kitiems vaikams. Bet jai po kelių dienų mirus, iš jos vaikų niekas nieko nebegavo, nes viską pagrobė jos įgaliotinis.

K. Kantecld Sumy neapoltanskie 1881; A. Da

roįvslci Bona Sforza 1904; L. Kolanlcoįvski Zygmunt August 1913.

Bona Giovanni (1609—1674) italų vienuolis cistersas, nuo 1669 kardinolas, daugelio liturginių ir asketinių raštų autorius, pvz. Via compendii ad Deum 1687. Iš šio veikalo lenkiško vertimo J. Balvočius 1906 lietuviškai perdirbo Kelią į Dangų.

Bona Dea senovės romėnų gyvulių ir žmonių vaisingumo deivė. Jos šventykla, vien moterų saugoma, buvo Aventino kalvoje.

Bona fide (lot. su gera sąžine, sąžiningai) teisėje vartojamas terminas, reiškiąs klaidingą tikėjimą tuo, kad įgijęs daiktą tiki jį gaunąs tokiomis sąlygomis, kuriomis reikia įgyti, tuo tarpu kai iš tikrųjų tos sąlygos kartais esti ir kitas. Pvz. žmogus tiki perkąs daiktą iš jo savininko, o tuo tarpu perka iš vagies. B. F. ypač liečia valdymu ir nuosavybės įsigijimą įsisenėjusiu valdymu.

Bonai (angį. Bond) terminas pavartotas Lietuvoje, 1919 pirmąją vidaus paskolą išleidžiant, bet vartotas ir vėliau. Juo buvo vadinami atskiri paskolos lakštai — kupiūros.

Bonaire ž. Curacao.

Bonald Louis Gabriel Ambroise (1754—-1840) prancūzų politikas ir filosofas, įrodinėjęs dievišką monarcho valdžios kilmę. 1792 pasitraukė iš Prancūzijos į Šveicariją. Restauracijos metu, (1815) parlamento atstovas, 1816 akademijos narys. 1830 atsisakė prisiekti Orleans dinastijai. 'Savo politines pažiūras išdėstė raštuose Théorie du pouvoir politique et religieux 1796, La législation primitive 1802, filosofines Recherches philosophiques 1818. Jo veikalų rinkinys išleistas 1864.

P. Bourget et M. Salomon L. G. A. Bonald III leid. 1905; T. Muret French Royalist Doctrines since the Revolution 1933.

Bonanza rytinėse JAV valstybėse B. buvo vadinamos rūdos, taip pat aukso ir sidabro gausios kasyklos ar apskritai didelis lobis, pelnas, laimė, šis žodis ypač buvo išpopuliarėjęs nuo 1874, kada Nevadoje buvo atrasti dideli sidabro klodai (Comstock lodges).

Bonapartai, Buonaparte, prancūziškai Bonaparte. Kelių italų giminių pavardė. 3100 buvo žinomos Florencijos ir Treviso B. šeimos. 1529 Florencijos Francesco B. išsikėlė į Ajaccio Korsikos saloje. Prancūzams 1768 nukariavus Korsiką, istorinės B. giminės galva laikomas Carlo B. (1746 — 1785), vedęs Letiziją Ramolino (1750-1836) ir 1768-1769 drauge su Paoliu kovojęs prieš prancūzus dėl Korsikos nepriklausomybės, bet paskiau pripažinęs prancūzų valdžią. Jo sūnūs:

1) Napoléon ž. Napoleonas.

2) Joseph (1768—1844) prancūzų atstovas Parmoję, Romoje. 1806 Neapolio karalius, 1808 Ispanijos karalius, 1813 priverstas sosto atsisakyti.

3) Lucien (1775-1840) politikas, drauge su Sieyės’u suvaidinęs žymų vaidmenį vad. 18 Brumaire perversme. L. B. priešinosi Napoleono imperijos steigimui. 1810 mėgino iš Italijos pabėgti į JAV, betgi buvo sugautas ir britų internuotas. 1814 grįžo į Italiją ir gavo iš popiežiaus kunigaikščio de Canino titulą. Po Waterloo kautynių grįžo į Prancūziją ir mėgino išrūpinti Prancūzijos sostą Napoleono I sūnui.

4) Louis (1778—1846) 1806—1810 Olandijos karalius. Vedė Hortense de Beauhar-nais. Napoleonas jį pašalino iš karalių, kam labiausiai rūpinosi reikalais Olandijos, turėjusios didelių sunkumų dėl Napoleono įvestos kontinentinės sistemos.

5) Jérôme (1784 —1860) jaunesnysis Napoleono brolis, 1807 — 1808 Vestfalijos karalius. Dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją ir Waterloo kautynėse. 1847 grįžo į Prancūziją. 'Napoleono III rūmuose buvo vadinamas prince Jérôme.

Carlo B. turėjo ir tris dukteris:

1) Marie Elise (1777—1820) Luccos ir Piombinos princesė, didžioji Toskanos

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai