Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/137

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Bordes Charles (1863—1909) prancūzų kompozitorius, Schola Cantorum steigėjas. Parašė daug bažnytinės muzikos veikalų, žymiausieji pasaulietinės muzikos B. veikalai: Baskų rapsodija, Fantazija simfoniniam orkestrui, Opera.

Bordet Jules Jean (g. 1870) belgų bakteriologas, nuo 1894 Pastero instituto Paryžiuje narys, 1901 Bruxelles Pastero instituto direktorius. 1906 su O. Gengou surado susirgdintoją kokliušu — vad. bacillus per-tussis. 1919 už tuos savo darbus gavo Nobelio fiziologijos ir medicinos premiją. Išspausdino: Recherches sur la phagocytose 1896, Le méchanisme de l’aglutination 1899, Les propriétés des antisensibilisatrices et les théories chemiques de l’immunité 1904, Les théories de l’hémolyse 1912, Traité de l’immunité 1920.

Bordet-Gengou bacila. 1906 Bordet ir Gengou ištyrė kokliušu sergančiųjų skreplius ir aprašė bacilą, kuri laikoma kokliušo ligos priežastimi. Ji gamina nuodus, turinčius endotoksino savumų. Ji yra trumpa — ligi 0,5 mikronų ilgio lazdelė, aktyviai nejudanti, neturi plaukelių ir negamina sporų. Lengvai nudažoma anilino dažais. Sunkiai pasiduoda auginama maitinamąja medžiaga, bet geriau auga, jei į maitinamąją medžiagą įdedama žmogaus ar gyvulio kraujo. Gyvuliams mažai patogeniška. Kokliušo bacilų beždžionėms, šunims ir katėms duodant įkvėpti, panašius į žmogaus kokliušo kosulio antplūdžius ir jiems galima padaryti.

Bordiūras audiniuose ir architektūroje vartojami rėmai bei juostos, kuriais apvedamas pagražinamasis plotas.

Bordone Paris (1500—1571) italų tapytojas, Tiziano mokinys, Giorgiones ir vyr. Painios sekėjas. Dirbo Italijos miestuose, 1538 Paryžiuje, Augsburge. Piešė paveikslus mitologinėmis ir religinėmis temomis: Diana ir Minerva, žvejys su šv. Morkaus žiedu, Kristus ir daktaras.

Boreadai graikų mitologijoje sparnuoti Borėjo sūnūs, dalyvavę argonautų žygiuose ir išvadavę iš harpijų akląjį pranašą Pi-nėją.

Borealinė augalija 1) augalai, augę bo-realiniame poledininiame laikotarpyje. Klimatas tada buvo sausas ir šiltas. To laikotarpio medžių ir krūmų žiedadulkės durpynuose yra gerai išlikusios. Daugelyje Europos kraštų vad. preborealiniame periode susiduriama su beržo-pušies ir su lazdynų-pušies fazėmis. Borealiniame laikotarpyje išplito liepos, ąžuolai ir kiti šilimą mėgstą augalai, pvz. Agaras (Trapa, Natans), ra.-tainyčia (Cladium). B. A. Lietuvos durpynuose dar mažai teištirta. Spėjama, kad tuomet Lietuvoje buvo daug pušynų, lazdynų, beržynų.

K. Brundza Lietuvos miškų istorijos pradmens — Mūsų Girios 1934.

2) B. A. arba borealinių kraštų augalija, išplitusi eurofibrinėje spygliuočių miškų srityje. Lietuvoje B. A. sudaro 23% visų Lietuvoje augančių augalų rūšių. Daugiausia jie auga spygliuotuose miškuose ir durpynuose, bet jų yra ir kitose augalų bendruomenėse. Borealiniams elementams Lietuvoje priskirtina: mėlynė, bruknė, girtuoklė, gailė, spalgena, eglė, pataisai, varinei us (Lycopodium annotinum), medutė (Majanthemum bifolium), baltasis alksnis (Alnus ineana), pelkinė mandrauninkė (Parnassia palustris), juodasis serbentas (Ribes nigrum) avietė katuogė (Rubus sa-xatilis), raudonoji žiognagė (Geum rivale), miškinis snaputis, Geranium silvaticum, ap-skritlapė kriaušlapė (Pirola rotundifolia), miltinė arkliauogė (Arcostaphylos uva ursi), siauralapis svilys (Eriophorum polysta-chium), laibašaknė viksva (Carex chor-dorrhiza), avietė tekšnė (Rubus chamae-morus), linėja šiaurinė (Linnaea borealis), šilinge puokštinė (Lysimachia thyrsiflora), septynikė miškinė (Trientalis europaea), ožkabarzdis asiūklis (Eąuisetum pratense), siauralapė balažuvė (Andromeda polifolia), vienašalė kriaušlapė (Pirola secunda), vie-nažiedė kriaušlapė (Pirola uniflora). Vidurinėje Europoje borealinių augalų yra daug mažiau, negu Lietuvoje, ir jie ten auga daugiausia augštesniuosiuose kalnuose, š. Europoje, pvz. Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, jų nuošimtis daug didesnis.

C. Regel Pflanzengeographische Skizze von Litauen 1930; B. Hryniewiecki Tentamen florae Lithuaniae 1923.

Borealinė provincija paleontologijoje. Iš mesozoinės gadynės žemės sluogsniuose pasitaikančių gyvūnijos likučių išskiriama didelė provincija, apimanti šiaurės kraštus su vienoda negiliųjų jūrų fosiline gyvūnija. Pietinė tos provincijos riba siekia 300 geogr. platumos. Vieni geologai (pvz. Haug) triaso periodui priklausančią gyvūniją skirsto į alpinę, borealinę ir indopacifikinę provincijas, kiti (Neumayr) iš regioninių juros laikotarpio gyvūnijos skirtingumų Europoje išskiria tris provincijas: 1) Viduržemio provincija apimanti Alpes-Karpatus, Ispaniją, Italiją ir Balkanų kraštus. Tos provincijos gyvūnija būdinga amonitais: Phylloceras, Lytoceras, Oppelia, Reineckia; 2) Vidurinės Europos provincija apima Prancūziją, Vokietiją ir Angliją, čia randami Harpoceras, Peltoceras, Aspidoceras ir kt.; 3) B. P., kuriai priklauso juros sluogsniai vid. ir š. Rusijoje, Naujojoje žemėje, Špicbergene, Grenlandijoe. čia labai išplitusios amonitų gentys Cardioceras, Quenstedtoceras, Cado-ceras, Caspedites, Virgatites, o pelocipodų — Aucella. Iš naujesniųjų laikų fosilinių augalų tyrinėjimų dabar nustatomos ne

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai