Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/14

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Baltijos pajūris ties Birutės kalnu.

Kada prasidėjo kovos tarp Jogailos ir Kęstučio, tai vyras ją iš Gardino buvo išsiuntęs į Lietuvos Brastą, kur tikėtasi ją rasiant savo dukters ir žento, Mazovijos kunig. Jonušo, globą. Tačiau Jonušas pats buvo L. Brastą puolęs ir tik dėl gyventojų pasipriešinimo jos nepaėmęs.

Po Kęstučio mirties B. likimas nėra tikrai žinomas. Vytautas savo apie 1390 vokiečių ordinui įteiktame skunde prieš Jogailą rašo savo motinos pražudymą „und minemutir auch alzo vorterbten” . Tuo skundu pasirėmęs, Vygandas iš Marburgo kalba apie jos paskandinimą. Lenkų istorikas Dlugošas, neapkentęs Jogailos ir jį aiškiai kaltinęs Kęstučio nužudymu, B. žudymo visai nemini. Įvairiai aiškinamas ir 1414—1418 Konstancos bažnytiniame susirinkime vokiečių ordino atstovų iškeltas, tarp kitų kaltinimų Jogailai, ir kaltinimas jį Kęstutį kalėjime pasmaugus, o jo žmoną B. prigirdžius. Bet Jogailos ir Vytauto įgaliotiniai tame susirinkime tokį kaltinimą griežtai paneigė, pabrėždami, kad Birutė ilgai garbingai gyvenusi, o jos kapas laikomas pagarboje. Tačiau kiti istorikai šitokiu jogailinio liudijimo tikrumu abejoja, remdamiesi tuo, kad tie įgaliotiniai buvo visi lenkai, Jogailos žmonės, taigi ir stengęsis Jogailą išteisinti. Lenkų ir lietuvių istorikų ginčai, dėl to, ar Jogaila Kęstutį pasmaugė, ar ne, neturi tikros dokumentinės atramos ir eina vien iš pažiūrų į Jogailą: vieni norėtų Jogailą viskuo rehabilituoti, kiti, atvirkščiai, jį apjuodinti.

Kadangi nuo Kęstučio mirties metų B. jau daugiau nebeminima, tai, matyt, ji tuomet jau buvo mirusi. Greičiausiai, ji nepakėlė sunkių pergyvenimų dėl savo vyro, Kęstučio, mirties ir paskiau dėl Vytauto ir Jogailos kovos rūpesčių ir mirė natūralia mirtimi. Taip pat nėra tikrų žinių, kur ji buvo palaidota. Liaudyje šimtmečiais išlikę padavimai jos kapo vietą sieja su Birutės kalnu Palangoje. Tokie padavimai gali būti ir tikri. Galimas daiktas, kad ji arba savo paskutines gyvenimo dienas praleido Palangoje, arba, mirusi kitur, čia buvo atlydėta ir savo vaikų palaidota. Jau iš senovės jos kapas buvo laikomas pagarboje. Toks to kapo kultas yra paliudytas ir Stryjkovskio 1582 Kronikoje.

A. Prochaska Codex epistolaris Vitoldi 1882;
(”) Dzieje Witolda 1914;
J. Wolff Röd Giedymina 1886;
S. Smolka Kiejstut i Jagiello 1889;
F. Koneczny Jagiello i Witold 1893;
A. Janulaitis žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancoje 1933;
I . Jonynas Vytauto šeima 1933;
P. Šležas Kęstučio šeima 1933;
A, Kučinskas Kęstutis 1938.

Byrutė „Laikraštis leidžiamas Lietuvių Naudai” . 1909 IX 15—1913 IX J. Vanagaičio leistas Tilžėje laikraštis, skiriamas M. Lietuvos, D. Lietuvos ir Amerikos lietuviams ir leidžiamas daugiausia JAV lietuvių tarpe surinktais pinigais. Kartą per 6 savaites ėjo. 1909 buvo leidžiamas gotų raidėmis, o nuo 1910 kartais atskiras numeris pasirodydavo pusiau gotų, pusiau lotynų raidėmis. Vėliau, kadangi daugumas prenumeratorių tebuvo iš JAV, tai ir ištisi numeriai buvo spausdinami vien lotynų raidėmis. žymiausią laikraščio dalį prirašydavo pats Vanagaitis. Bet bendradarbių turėjo ir iš JAV, ir iš D. Lietuvos.

Birutė VDU studenčių ateitininkių draugovė, susikūrusi 1928 II 29 šūkiu Fides, Spės, Caritas. Visos narės buvo abstinentes. Aktyviai dalyvavo katalikių moterų veikloje, Pavasario sąjungoje, Angelo Sargo vaikų sąjungoje ir kt. 1929 surengė XX amžiaus šeimos teismą, 1930 Birutės ir šv. Monikos minėjimus.

Birutės choras amerikiečių lietuvių Chicagoje choras. Jam davė pradžią 1907 Dr. V. Kudirkos draugijos chorelis, susiorganizavęs į Lietuvių Giedorių Draugystę, kuri, 1908 V 31 suvaidinusi M. Petrausko melodramą Birutę, pasivadino šiuo B. vardu. Pirmasis organizatorius ir dirigentas buvo M. Petrauskas (kelis kartus pasitraukęs ir vėl grįžęs). Kiti dirigentai: Ks. Strumškis, P. Sarpalius, A. Pocius, St. Šimkus (2 kartus), A. Olis, A. Vanagaitis, K. Steponavičius, M. JozaVitas ir ilgiausiai J. Byanskas. Šalia verstinių, B. choras yra statęs liet. M. Petrausko ir St. Šimkaus operetes; taip pat buvo rengta ir simfoninių koncertų (1929— 1930, K. Steponavičiui diriguojant). B. Ch . veikla nėra sumažėjusi nė dabar. Sutraukęs geriausias Chicagos liet. vokalines jėgas, B. Ch. išaugino eilę rimtų dainininkių: M. Rakauskaitę, O. Pocienę, N, Gugienę, S. čerienę, V. Bručienę, Šležienę, Krasauskienę. 20 metų jubilėjui paminėti 1928 buvo išleistas specialus leidinys.

Birutės daina Silvestro Valiūno sukurta „B irutos daina” ir D. Poškos perdirbta žemaičių istorinė giesmė. Nors 1835 L. A. Jucevičius, siųsdamas jos lenkišką vertimą lenkų poetui K. Brodzinskiui, aiškiai nurodė, kad ji Valiūno parašyta, lygiai kaip ir S. Daukantas tai pažymėjo savo 1846 išsp.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai