Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/243

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


gos žiočių, palei Oką, Dauguvą, net ligi Gotlando salos. Atrodo, kad Dauguva tais laikais bus vaidinusi didelį vaidmenį. Tie prekybos santykiai su Rytais nutrūksta XI a., nesusipratimams prasidėjus tarp atskirų arabu dinastijų ir kylant turkų galybei. Be to, XII a. viduryje Dniepro kelią nutraukia Polockas ir vėliau totorių ordos. Prekyboje su Rytais didžiausią vaidmenį vaidino kailiai. Pagaliau, galima justi prekybinių santykių su Vakarais ir Skandinavija- Iš čia ėjo kailiai ir vaškas, o iš Vakarų — druska, varis, švinas ir iš dalies geležis.

Kuri gi tauta gyveno B. A. priešistoriniais laikais? Viena yra visai aišku, kad slavai nebuvo aborigenai. Gal ties Kroslu-va (Latvijoje) lietuviai susisiekė su suomiškomis giminėmis, nes tose apylinkėse naujajame geležies amžiuje dar užtinkame suomiškosios kilmės kapų. šiaipjau lietuvių gyvenamųjų vietų ribų rytuose tenka jieškoti net už B. A. ribų. Slavų ekspansija į vakarus, į lietuvių gyvenamąsias vietas. greičiausiai, prasidėjo tik VII a. po Kr., kada slavai pakarpatiečiai nustojo puolę Bizantiją ir pasistūmė į šiaurę. Slavams pamažu veržiantis į vakarus, lietuviai ir latviai turėjo trauktis iš dalies į vakarus, iš dalies į šiaurę. Kad lietuviai čia nuo tolimiausios senovės yra gyvenę, nė kiek netenka abejoti, nes dar ir dabar Smalvų, Rimšės, Dūkšto valsčiai ištisai tebėra lietuviški, o lietuvių salų užtinkame Drūkšių, Apsu, Vidžių ir Breslaujos ribose. Tiktai toliau už linijos Druja—Juodos bėra reta lietuvių, bet labai didelis vietovardžių procentas tebėra lietuviškų. Dar XVI a. pabaigoje Ikaznės ir Naujojo Paguosčio parapijos tebebuvo lietuviškos.

J. žiogą* Archaiologiški tyrinėiimai Gaidės apylinkėje — Lietuvių Tauta I 3 1909; Wl. Antonievuioz Archeologja Polski; F. V. Pokrovslcij Kurgany na granice sovremennoi Litvv i Belorussii — Trudy IX archeol. s.iezda I 1895; (”) Archeologičeskaja karta Kovenskoj gub. 1895; O. Hedemann Histo-rja povviatu Braslawskiego 1930.

Istorija. Pirmosios istorinės žinios apie B. A. yra iš XI a. Polocko kunigaikštis Brečislavas prieš 1044 įsteigęs Breslaujos pilį ir pavadinęs ją savo vardu. 1065 Lietuvos kunigaikštis Kernius su Gimbutu pirmą kartą užpuolę B. A. Kiti lietuvių žygiai prieš Polocką buvo 1216 ir 1220. 1245 B. A. įsitvirtino kunigaikštis Tautvilas. 1307 Vytenis prijungė B. A- prie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos. 1434 iš B. A. pradėjo žygį prieš Lietuvą kunigaikštis Švitrigaila drauge su kryžiuočiais. D. L. kunigaikštis Aleksandras paliko B. A. savo žmonai Elenai, mirusiai Brėslaujoje 1513. 1515 rusų kariuomenė buvo pasiekusi Brėslau-ją, sudegino Ikaznę ir Drują. Į B. A. žygiavo rusai dar ir 1537, Krymo totoriai apie 1550. Per B. A. žygiavo į Maskvą ir Pskovą Stepono Batoro vadovaujama lietuvių kariuomenė. B. A. buvo pastatyos tvirtovės: Brėslaujoje, Drūkšiuose, Drujoje, Ikaznėje ir Viatoje. Geriausiai apsaugota buvo Drūkšių pilis Drūkšių ežero saloje. 1579 B. A. lankė Steponas Batoras. B. A. neilgam buvo užėmę rusai 1632; 1653 ją apiplėšė kazokai. 1654 B. A. nukentėjo nuo rusų kariuomenės, į Vilnių. 1655 kuriam laikui ją buvo pagrobę švedai. Jie sugriovė Drūkšių pilį. Ligi 1661 B. A. plėšė švedai, rusai, kazokai. Visą XVIII a. B. A. ėjo suirutė — karai, riaušės, sukilimai. Taigi, kraštas buvo naikinamas išorės ir vidaus priešų. Tam laikotarpiui labai charakteringa Ugarių miesto išnykimo istorija. Apsu seniūnas grafas Manuzzi, užsispyręs pavergti laisvuosius miesto gyventojus, sudegino ir su žeme sulygino tą didoką miestą (greta dabartinio Boginių bažnytkaimio, Ugarių ežero krante) ir žiauriai nukankino miestelėnus. 1793 antrasis padalinimas perskyrė B. A. pusiau- 1794 Kostiuškos sukilimo metu rusų kariuomenė sudegino Brėslaują. ,Nuo 1796 B. A. valdė rusai. 1812 per B. A. į Maskvą ėjo Napoleono kariuomenės maršalų Ney’o ir Murat’o korpai. Atsitraukdami iš Rusijos, prancūzai plėšė visa, kas buvo likę. B. A. dalyvavo 1831 ir 1863 sukilimuose, religinėse kovose prieš unijos panaikinimą. Rusų vyriausybė, bausdama sukilėlius, konfiskavo dvarus, iškėlė į Užvolgio stepes ištisus kaimus ir B. A. kolonizavo rusais. 1915—1918 per B. A. ėjo vokiečių—rusų frontas. Tuokart sudeginti Apsos, Drūkšiai, Vidžiai. 1918 pasitraukus vokiečiams, vietos gyventojai išplėšė ir sudegino kaikuriuos dvarus (Belmantą). 1919 B. A. matė bolševikus, 1919—1920 Lietuvos kariuomenę, 1920 pateko į lenkų rankas. Audringa ir nelaiminga B. A. (kaip slenksčio tarp Vakarų ir Rytų) praeitis buvo labai sunki vietos gyventojams. Susidarė įvairių tautų konglomeratas, negalėjęs nusakyti savo tautybės („katalikai”, „tuteišai”) ir nerodęs jokio atsparumo.

1940 Lietuvai antmestąja bolševikų sutartimi nustatyta nauja Lietuvos-—Gudijos siena, Lietuvai tepriskyrus tik Smalvų,

Brėslauja 1864

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai