Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/26

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


LSDP darbe tarp lietuvių darbininkų. Universitete ne tiek paskaitas lankė, kiek ištisomis dienomis dirbo viešojoje bibliotekoje, S. Baltramaičio įragintas į bibliografijos darbą. Universitetą baigęs, 1910— 1911 dirbo Vilniuje prisiekusiojo advokato padėjėju, kartu dirbdamas „Rūtos” draugijos bibliotekininku ir kiek tiek tvarkydamas ir Lietuvių Mokslo Draugijos biblioteką. 1911 — 1912 atlikęs privalomąją karo tarnybą ir išėjęs iš jos atsargos praporščiku, nuo 1911 pabaigos ligi I pas. karo dirbo advokato darbą Šiauliuose. Kartu čia tvarkė Šiaulių visuomeninę biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. Organizavo slaptą mokinių visuomenininkų (socialdemokratų) ratelį (jame dalyvavo J. Janonis, S. Brašiškis ir kt.) ir Frenkelio odų fabriko darbininkus dėl ligonių kasos kovoti.

1914 rusų kariuomenėn mobilizuotas dar prieš karo paskelbimą, karo metu ligi 1915 pabaigos tarnavo etapų bataliono adjutantu, nuo 1916 pradžios ligi 1917 pabaigos 101 pulke jaun. karininku, paskiau 20 Turkestano šaulių pulke adjutantu. Su savo dalimis buvo frantuose, pradedant Ryga ir baigiant Dunojumi. Po 1917 II rusų revoliucijos buvo išrinktas IX, paskiau IV, armijos komiteto nariu, kultūros švietimo sekcijos vedėjo ir armijų laikraščių redaktoriaus pareigas eiti. Po bolševikų perversmo buvo Rumunijoje areštuotas, bet 1917 XII iš arešto pabėgo i Maskvą. Ten J. Smolskio buvo įtrauktas vad. tremtinių komisariato (kuris jokio darbo nedirbo) sekretoriumi, paskiau gavo darbą vad. Lietuvos reikalų komisariate, kur tyrinėjo buv. Vilniaus generalinės gubernatorijos žandarmerijos archyvus. Sudarė caro valdžios laikų Lietuvoje dirbusių įvairių šnipų apypilnį sąrašą ir spaudai paruošė „Judošių maišą” , betgi kuris, kaip ir kitų tuomet darytieji panašūs provokatorių sąrašai, nebuvo išspausdintas. Mat, visi tie buvę caro žandarai ir provokatoriai tarnavo jau bolševikinėje čekoje. Kaip buvęs karininkas 1918 rudenį, su 30.000 kitų buvusių karininkų Maskvoje buvo areštuotas, o sušaudymo teišvengė, sutikęs Kapsuko siūlymu būti Lietuvoje švietimo komisaru, kada maskolių kariuomenė įsiveržė į Vilnių. 1919 I per Daugpilį pasiekė Vilnių, kur du mėnesius tokiu švietimo komisaru ir buvo. Fiktyviomis tarnybomis komisariate priglaudė visą tuo laiku gyvenusią Vilniuje lietuvių šviesuomenę, pradedant dr. J. Basanavičiumi, J. Tumu, A. Krišeiukaičiu, P. Mašiotu ir baigiant visais kitais, tuo būdu juos apsaugodamas nuo Z. Angariečio žvalgybos. Tuo pat metu palaikydamas artimą kontaktą su visomis slaptai veikiančiomis lietuvių organizacijomis ir tiesiogiai su vysk. Matulevičiumi, su kuriuo slaptame pasimatyme (J. Tumui tarpininkaujant) nustatė taktiką, kaįp apsaugoti mokyklas nuo tikybos mokymo pašalinimo. Tuo tarpu per nuolat bėgančius į vakarų Lietuvą komisariato tarnautojus siuntė pinigus ne tik mokykloms ten kurti, bet ir ginklams iš vokiečių pirkti, kad lietuviai turėtų kuo su bolševikais kovoti. švietimo komisariato lėšomis per karą su bolševikais Kaune buvo leidžiami priešbolševikiniai rusiški laikraštėliai, kaip Okopnaja Pravda, Krasnoarmejskaja Pravda ir kiti, kurie buvo gaudomi ir skaitomi bolševikų kariuomenėje. Po dviejų mėnesių B. buvo iš komisarų pašalintas ir tepaliktas naujo komisaro, žydo Leščinskio, pavaduotoju, kam per tariamąjį darbininkų ir valstiečių suvažiavimą (tokį kaip 1940 „liaudies seimas” ) vienintelis balsavo prieš Lietuvos sujungimą su Maskolija. 1919 IV 15 Vilnių užėmusių lenkų buvo suimtas, išlaikytas vieną mėnesį Lukiškių kalėjime ir paleistas, nes daug naujos lenkų karinės administracijos žmonių anksčiau yra buvę to paties švietimo komisariato tarnautojai.

Nuo 1919 rudens ligi 1920 X 9 buvo I Vilniaus lietuvių gimnazijos, Vilniaus lietuvių mergaičių gimnazijos (O. Mašiotienės) ir Ryto draugijos mokytojų seminarijos (J. Kairiūkščio vedamos) mokytojas ir Lietuvių Mokslo Draugijos augštųjų kursų dėstytojas. Lietuvos švietimo ministerijos 1920 vasarą buvo paskirtas Vilniaus universiteto bibliotekos globėju. Lenkams Vilnių užėmus, pėsčias atėjo Kaunan. Dalyvavo komisijoje sienos su Latvija nustatyti. 1920 XI — 1923 XII (pulkininku leitenantu) tarnavo kariuomenėje, atsargos bataliono vado padėjėju, paskiau literatūros (karo mokslo skyriaus) karių mokymo dalies vedėju ir ligi 1925 Augštųjų karininkų kursų ir karo mokyklos dėstytoju. Tebetarnaudamas kariuomenėje 1921 buvo prikomandiruotas prie ministerių kabineto Lietuvos Rytų komisijos vedėju, nuo 1921 I 15 valstybinio centrinio knygyno vedėjo (E. Volterio) padėjėjas, paskiau ir valstybinės archeologijos komisijos narys, nuo 1921 Mokytojų Profesinės Sąjungos suaugusiųjų gimnazijos organizatorius ir pirmasis direktorius. Organizavo ir ligi 1926 vadovavo Vinco Kudirkos liaudies universitetui. 1920 pabaigoje iš trijų trupių — Glinskio, Vaičkaus ir Vitkausko — sutiko mėginti sudaryti pastovų Meno Kūrėjų Draugijos teatrą, o 1921 II vargais negalais suorganizavęs Kęstučio statymą, iš teatro pabėgo. 1922— 1925 mokė Aušros gimnazijoje, 1920— 1922 buvo Augštųjų Kursų valstybinės teisės lektorius, 1922 IX — 1929 VDU teisių fakulteto administracinės teisės docentas, nuo 1930 ordinarinis profesorius dėstydamas ir humanitarinių mokslų fakultete bibliogra-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai