Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/323

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Nuo 1949 JAV, kur iš lietuvių surinko ir fonografu užrašė 4000 lietuviškų liaudies dainų ir ligi 50.000 kitos tautosakos. Bendradarbiauja Naujienose, Drauge, Sandaroje, Tėviškės žiburiuose, Keleivyje, Darbininke. Muzikas J. Kreivėnas rotatoriumi išsp. 100 B. surinktų augštaitiškų sutartinių.

2) Kažimieras (1879 XI 6 Zarasų aps. Dusetų vi. Pažiegės k. — 1924 XII 1 Karaliaučiuje) vienas didžiausiųjų lietuvių kalbininkų, savo darbais didžiai nusipelnęs ne tik lietuvių kalbos mokslui, bet ir bendrajai kalbotyrai. Pradinę mokyklą lankė Dusetose ir Zarasuose. 1892 nuvežtas į Petrapilį, ten 1896 baigė progimnaziją prie šv. Kotrynos bažnyčios. Ligi 1899 privačiai mokytojavo Mosaryje. Grįžęs į Petrapili, gavo skaičiuotojo darbą prie fizinės observatorijos. Jau tuo laiku pradėjęs studijuoti lietuvių kalbą, kartu įsitraukia į Petrapilio lietuvių visuomeninį darbą. 1900—1901 su P. Paškoniu paruošė hektografuoto laikraštėlio žiburio tris numerius. Nuo 1900 yra Petrapilio savitarpinės pagalbos draugijos valdybos narys, artistų ratelio sekretorius, dalyvauja sufleriu lietuviškuose spektakliuose ir tuo laiku su M. Palionių ir J. Stepolionyte parašė 1902 išsp. komedijas Dėdė atvažiavo ir Geriau vėliau negu niekad. Nuo 1900 įvairiais slapyvardžiais bendradarbiauja Tėvynės Sarge, Varpe, Naujienose, žinyčioje, Dirvoje-žinyne, ne vien rašydamas korespondencijas, bet liesdamas ir įvairius lietuvių kalbos klausimus. 1905 eksternu įsigijo brandos atestatą ir stojo į Petrapilio universiteto istorijos-filologijos fakultetą, kuriame tuo laiku profesoriavo žymūs mokslininkai — J. Baudouin de Courtenay, F. Fortuna-tov, A. šachmatov, A. Sobolevskij. Jau 1908 už darbą O slovach zaimstvovannych litov-cami ot slavian gavo univ. aukso medalį. 1911 X 6 gavo univ. baigimo liudijimą (vypusknoe svidetelstvo), bet valstybinius egzaminus išlaikė 1912 ir tuojau buvo paliktas prie universiteto ruoštis profesūrai. Jau 1913 rudenį išlaikė magistro egzaminus. O dar 1912 X Mokslo Akademija jam pavedė redaguoti Juškos žodyno K ir L raides. 1914 jis gavo stipendiją ir buvo komandiruotas į užsienį specializuotis, bet vos kelis mėnesius dirbęs Karaliaučiuje, kilus karui, netrukus turėjo grįžti į Petrapilį, čia jis, 1916 gavęs magistro laipsnį, buvo paskirtas privatdocentu, o 1917 Permės universitete ekstraordinarinu profesoriumi. Revoliucijai prasidėjus, jis išvyko į Tomską, kur aktyviai dalyvavo lietuvių tremtinių visuomeninėje veikloje ir faktiškai 1919 IX—XII suredagavo Centrinio Lietuvių Biuro Sibire organo Sibiro Lietuvių žinių devynis numerius. 1920 VIII grįžęs į Lietuvą, dirbo pradžioje švietimo Ministerijoje, o nuo 1922 II 16 Lietuvos universitete ordinariniu profesoriumi. Tuo laiku jis labai daug dirbo ir ruošdamas didįjį lietuvių kalbos žodyną, profesoriaudamas universitete ir įvairius moksliškus darbus rašydamas. Visa tai pakirto jo sveikatą. Išvežtas gydytis į Karaliaučių, ten mirė, o jo liūnas buvo parvežtas į Lietuvą ir palaidotas Kaune.

Mokslinis B. darbas yra labai įvairus ir vingiuotas. 1903 paskirtas K. Jauniaus sekretoriumi, jis buvo didžiai susižavėjęs Jauniaus kalbotyrine išmintimi ir dėl to buvo pasiryžęs ją visą rūpestingai surašyti. Jo užrašai sudarė 4 tomus. Iš jų 1908 buvo išspausdinta tik viena knyga Aistiškų studijų vardu. Kita, jau parašyta, nepasirodė, nes B. įsitikino, kad to rašto esama „kiaurai klaidingo”. Be to, jis spaudai paruošė K. Jauniaus lietuvių kalbos gramatiką, kuri buvo pradėta spausdinti 1908, o buvo baigta 1911, o jos rusiškas, B. atliktas vertimas (Grammatika litovskago jazyka) tebuvo užbaigtas spausdinti 1916.

Vėliau, susipažinęs su vakarų Europos mokslininkais, B. pradėjo vis daugiau reikštis kaip gilus mokslo darbininkas. Jam visų pirma rūpėjo lietuvių kalbos žodyno dalykai. Jau nuo 1902 pradėjęs surašinėti žo-dyninę medžiagą, nuo 1909, ypač J. Endze-linšo paskatintas, jis dar daugiau tam darbui atsidėjo. Ypač apsčiai jis gavo progos susidurti su žodyno reikalais, kai rusų mokslų akademija .1912 jam pavedė suredaguoti antrąjį A. Juškos žodyno tomą. Visiškai į žodyninį darbą B. įsitraukė, kai 1920 švietimo ministerija jam pavedė suorganizuoti lietuvių kalbos žodyno leidimą! Tą darbą jis buvo pasiryžęs padaryti lietuvių kalbos lobynu, apimančiu šių dienų ir senovinius žodžius, visus skolinius ir naujadarus, bendrines ir terminines lytis, žodžių kilmę ir istoriją, jų reikšmę ir įvairią vartoseną, kirčiavimą, žodžių geografiją ir kt. Bet prieš savo mirtį B. tesuspėjo 1924 išleisti tik vieną sąsiuvinį, o kitas, nepilnas, pasirodė jam mirus, 1925. žymia dalimi B.

J. Būga

Kazys Būga

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai