Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/324

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


surinkta medžiaga atsirėmus, J. Balčikonis išspausdino Lietuvių kalbos žodyno I tomą 1941 ir II tomą 1947.

Kita jo nagrinėtoji sritis buvo slavų skoliniai lietuvių kalboje. Apie tai jis jau rašė savo 1908 diplominiame darbe, kuris atskiru atmušu iš rusų mokslų akademijos Iz-vestija buvo Lithuanica vardu išsp. 1912. Vėliau tai jis plačiau aprašė straipsnyje Litauisch-weissrussische Beziehungen und ihr Alter 1924 (Ztsc'hr. f. si. Phil.). čia jis nustato ankstyvesnių ir vėlyvesnių skolinių chronologiją.

Anksti pradėjęs domėtis ir lietuvių kalbos kirčiavimu, savo ilgamečio tyrinėjimo išdavas išdėstė Kirčio ir priegaidės moksle (Lietuvių kalbos žodyno įvade), kuriame jis aprašė lietuvių kalbos kirčius bei priegaidės, jų skirtumą ir kaitą, jų dabartinę ir senovinę vartoseną, įvairių kirčių kilnojimą žodžiuose ir kt. Savo straipsnyje Die Metatonie im Litauischen und Letti-schen 1923-1925 (atmušė iš Ztschr. f. vergi. Sprachw., LI—LII) jis lyginamai aprašė lietuvių ir latvių kalbų priegaidžių kaitą, šiais darbais jis padėjo pagrindus tolimesniems akcentologiniams lietuvių kalbos tyrinėjimams.

B. yra plačiai tyrinėjęs ir lietuvių asmenvardžius ir vietovardžius. Tai buvo viena mėgiamiausiųjų jo sričių. Rašte Apie lietuvių asmens vardus 1911 (Iš Lietuvių Tautos I) jis, remdamasis istoriniais šaltiniais ir žmonių kalbos pavyzdžiais, pirmas vykusiai išaiškino lietuvių dvikamienių vardų darybos senoviškumą ir nustatė tikrąsias didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardų lytis, pvz. Jogaila, Mindaugas, Švitrigaila, Treniota, Vytautas ir kt. O su vietovardžių pagalba jis mėgino susekti senovinės lietuvių ir kitų baltų gyventąsias vietas ir jų vėlyvesnį kitimą. Jis buvo priėjęs išvadą, kad lietuvių, latvių ir kitų rytinių baltų pradžioje turėję būti gyvenama žymiai toliau į rytus, į šiaurę nuo Dniepro intako Pripeties, kuris juos skyręs nuo slavų. Dabartinėse gyvenamosiose vietose lietuviai, kaip ir latviai, įsikūrę VI—VIII a. po Kr. šias savo teorijas jis išdėstė raštuose Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje 1924, Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje (Tauta ir žodis II), Lietuvių tauta, kalba bei jos artimieji giminaičiai (Lietuvių kalbos žodynas II 1925) ir kt. Kaip rodo vėlyvesnį kalbotyriniai ir archeologiniai tyrinėjimai ši B. teorija nėra kaip reikiant pagrįsta ir turės būti žymiai modifikuota.

B. daug rūpinęsis ir žodžių kilme. Nuo 1903 pradėjęs domėtis etimologijomis, jis buvo pasiryžęs parašyti etimologinį lietuvių kalbos žodyną, kuriam jis buvo apsčiai medžiagos surinkęs. Dalis jo etimologijų buvo išspausdinta straipsnyje Slaviano bal-tijskija etimologii (Russ. Fil. Vestnik), dalis Kalboje ir Senovėje 1922, be to, dar apsčiai jų duodama kitų mokslininkų lietuvių kalbos dalykų recenzijose ir kt.

Pagaliau B. visą laiką yra rūpinęsis ir praktiniais kalbos dalykais. Jo įvairūs Kalbos dalykai nuo 1908 buvo spausdinami Draugijoje, Vadove, Viltyje. Atskira knyga jo Kalbos dalykai buvo išleisti 1909, Rašybos mažmožiai 1913, Kalbos mažmožiai 1914. Nemaža apie praktinius kalbos dalykus yra nuo 1920 rašęs švietimo Darbe, 1923 tai atspausdinęs Kalboje ir Senovėje.

Būdamas didelio masto kalbininkas teoretikas ir istorikas, jis savo autoritetu sugebėjo apginti nemaža tariamųjų svetimybių, kurios vieno kito savo laiku buvo pradėtos guiti iš rašomosios kalbos, kaip buitis, keliauninkas, liaudis, prosenelis, sarmata, skriauda.

1938 Dusetose buvo įsteigtas B. vardo muzėjus ir 1935 Pasarčių kraštotyrinė draugija.

P. Skardžius K. B. — Vairas 1934 XII; (”) K. B. ir rašomoji kalba — Gimtoji Kalba 1934; A. Salys K. B. rašto palikimas — Tauta ir žodis III; V. Biržiška, K. B. raštų bibliografija — Tauta ir žodis III; A. Mažiulis K. B. tautosakininkas — Židinys 1940 N 3; P. Jonikas Lietuviu kalbos istorija 1952.

Bugaev 1) ž. Bielyj Andrėj (II t. 494 psl.).

2) Nikolaj (1837—1903) rusų matematikas, nuo 1866 Maskvos universiteto profesorius. B. stengėsi sukurti naują matematikos discipliną, jo pavadintą aritmolo-gija. Savo matematiškai pagrįstomis idėjomis B. parėmė savo Maskvoje sukurtąją grynai metafiziškosios linkmės mokyklą. Tačiau jo matematiškoji filosofijos sistema nerado platesnio atgarsio ir teturi istorinę reikšmę. Jo matematikos darbai buvo spausdinami žurnaluose Vestnik Matema-tičeskich Nauk ir Matematičeskij Sbornik.

Bugaila Mykolas (vienuolyne Feliksas; 1801 Šiaulių aps. — 1884 IV 7 Vilniuje) karmelitas. Mokėsi Panevėžio mokykloje, 1823 stojo į karmelitus Vilniuje, 1833 įšv. kunigu, 1878—1881, 1883—1884 vienuolyno prioras. Paskutinis 1864 panaikinto karmelitų noviciato magistras.

Wolyniak (Gižycki) Z przeszlošci karmelitow I 1918.

Bugailiškis Feliksas (g. 1883 XII 3 Panevėžio aps. Šimonių vi. Juodžiūnų k.). 1894—1902 mokėsi Liepojos gimnazijoje. Būdamas 4 klasės gimnazistu, dalyvavo J. Biliūno organizuotame lietuvių moksleivių būrelyje, kurio nariai platino lietuviškus raštus, skleidė ir lipdė atsišaukimus. Nuo 1901 pradėjo bendradarbiauti ūkininke. 1902 stojo į Petrapilio universiteto teisių fakultetą. 1904—1905 universitetinių streikų metu ir vėliau gyveno Vil-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai