Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/339

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


garijoje ir gretimose šalyse, nukariavusi ankstyvesnius vietos gyventojus slavus ir įkūrusi savo valstybę. Ilgainiui nukariautojai sumišo su pirmykščiais gyventojais, priėmė nugalėtųjų slavų kalbą ir tuo būdu pamažu išvirto slavais, kalboje bei papročiuose palikdami tik menkus pėdsakus.

B. K. randama nemaža tokių dalykų, kurių kitose slavų kalbose arba visai nėra, arba tik retkarčiais kur nekur tepasitaiko. Pvz.: 1) senovinis indoeuropiškas vardažodžių linksniavimas yra visai išnykęs; jo tėra išlikę tik menkų pėdsakų liaudies kalboje ir šiaip atskiruose specialiuose posakiuose. Pirmykštės sintezinės linksnių lytys buvo pakeistos analizinėmis, t. y. links-niniai santykiai ilgainiui buvo pradėti žymėti ne kaitmenimis, bet, panašiai, kaip romėnų kalbose, žodžių tvarka ir prielinksniais. Pvz. prielinksniu n a žymimas kilmininkas ir naudininkas: dučh na čovek — žmogaus dvasia, piša pisma na roditele — rašau laišką tėvams ir t. t.

2) Panašiai kaip romanų kalbos, B. K. vartoja skirtis, kurios čia dedamos ne prieš linksniuojamuosius žodžius, bet po jų, pvz. vodata — vanduo, peroto — plunksna, uči-telite — mokytojai, šios skirtys yra ne kas kita, kaip senoviniai parodomieji įvardžiai. Jomis pažymimi žinomi, išskirtiniai daiktai ar dalykai. Tuo būdu, pvz. beskirčiai daiktavardžiai masa — stalas, selo — kaimas, skiriami nuo skirtinių daiktavardžių masata, seloto, panašiai kaip lietuviškieji įvardžiuotiniai būdvardžiai gerasis, gražusis nuo geras, gražus, šita B. K. būdinga gramatinė priemonė yra istorijos būvyje savarankiškai susidariusi, ne iš kitų kalbų paskolinta.

3) B. K., turėdama labai painią veiksmažodžių sistemą, pvz. iš senovės vartodama aoristą, imperfektą, esamąjį ir būtąjį atliktinį laiką ir kt. (nosich — nešiau, cho-aili sme — esame ėję, bil chodil — buvo ėjęs, bili sme chodili ir kt.), yra netekusi senovinių bendratinių lyčių su galūne -ti (plg. šen. si. nesti — liet. nešti) ir jų vietoje dabar vartoja jungtuką d a — ir, kad, drauge su atitinkamomis asmeninėmis veiksmažodžio esamojo laiko lytimis, pvz. dj mi da az pija voda — duok man gerti vandens (pažodžiui — duok man, taigi aš geriu vandenį), zabraneno da se vod’at ku-četa v gradinata — draudžiama sode vedžiotis šunis ir kt. Panašiai nusakomas ir siekinys, pvz.: otivam da lov’a ribi — einu gaudyti žuvų.

Iš kitų B. K. žymesnių ypatybių paminėtina: kirčio vieta yra laisva, kilnojama, panašiai kaip rusų ar serbų kalbose; prosla-viški priebalsių junginiai — t j, kt ir dj yra pavirtę į št ir žd, pvz. svešt (svešč) — žvakė, nošt — naktis, mežda — ežia ir kt.; busimasis laikas reiškiamas dalelyte — sče (iš pradžios — jis nori) su atitinkama esamojo laiko veiksmažodine lytimi, pvz. šče dojda — ateisiu, šče čekam — lauksiu, šče četem — skaitysiu, šče sme pročeli — būsim perskaitę.

Visa B. K. yra suskilusi dviem didžiomis tarmėmis — rytine ir vakarine. Vakarinėje tarmėje senovinis jat’ visur yra išvirtęs į e (pvz. delo, deli, delim, mleko, mle-čen...), o rytinėje tarmėje to balsio likimas nevienodas; pietinėje jos dalyje jis visur yra išvirtęs į ’a (pvz. d’alo, d’alim, ml’ako, ml’ačen...), o šiaurinėje dalyje vienur į 'a, kitur į e, destis užpakaliniai ar priešakiniai balsiai yra tuoj kitame skiemenyje, pvz. d’alo, ml’ako, bet delim, mle-čen ir kt.). Bendrinė B. K. yra susidariusi šiaurinių rytinių tarmių pagrindu, bet XX a. jai pradėjo turėti įtakos ir vakarinės tarmės.

B. K. paminklai prasideda nuo IX—X a. ir yra susiję su slavų apaštalų Kirilo bei Metodijo veikla. Būdami kilimo graikai, jie išmokę slavų kalbą, veikiausiai tada Solo-nikuose (Solunėje) vartotą, pirmieji ėmė versti atskiras šventraščio vietas ir kitas tikybines knygas rašyti senovine slavų kalba, turinčia kaikurių panašių ypatybių, kaip dabartinė B. K., pvz. št. ir žd iš tj, kt dj, plačiai, kaip a ar ea, tariamą jat’ ir kt. Todėl ši kalba mokslininkų vadinama senovine bulgarų, arba, pagal savo paskirtį, senovine bažnytine slavų kalba. Ilgainiui, pačių bulgarų vartojama, ji gavo vis daugiau specifiškų bulgariškų ypatybių. Ypač ji gerokai apkito XII—XV a., ir todėl, norint ją atskirti nuo senovinės, ji vadinama viduramžine B. K. Naujosios B. K. paminklai prasideda nuo XVI a. pabaigos. Nuo to laiko bulgarų raštų kalba kaskart vis daugiau ėmė artėti prie liaudinės kalbos. Pvz. 1762 pasirodžiusi Paisijo Istorija slaveno •— bolgarskaja, kad ir parašyta vad. bažnytine slavų kalba, šalia serbybių bei rusybių jau gana daug turi ir gūdnų bulgarybių. Tai buvo pirmasis balsas, mėginęs sužadinti tautinę pavergtųjų bulgarų sąmonę. Todėl šis veikalas daug kartų buvo perrašinėjamas.

Pirmoji knyga, pasirodžiusi naująja B. K. ir 1805 Bukarešte išspausdinta, yra Vra-cos vyskupo Sofronijo iš rusų ir graikų kalbų verstas pamokslų rinkinys Kyriakodro-mion. Tuo būdu buvo padėtas pagrindas dabartinei bulgarų bendrinei ir literatūrinei kalbai.

B. K. rašyba ilgą laiką buvo kirilinė, vartota taip pat ir kitų slavų (serbų, rusų .. .) bažnytiniuose raštuose. Dabartinė bulgarų rašyba yra beveik tokia pat, kaip rusų (graždanka), tik daugiau pritaikinta pačiai bulgarų kalbai.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai