Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/344

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mokslus. Tačiau Simeono sūnui Petrui (927 —928) valdant, B. vėl pairo. Politinė suirutė susijo su religine (bogomilų) erezija. Buvo įsibrovęs į B. rusų kunigaikštis Svia-toslovas ir niokojo ją, kol 971 Bizantijos imperatorius Jonas I Cimischijus išvijo rusų Sviatoslovą ir pats prijungė Bizantijai rytinę Bulgariją. 1014 Bizantijos imperatorius Vosylius II paglemžė pietų B. Broliai Petras ir Jonas Asenijos 1186 išlaisvino B. iš Bizantijos priklausomybės ir paskelbė Tirnovo B. sostine. Jonui II Asenijai (1218—1241) valdant, B. vėl gyveno žydėjimo metą, kol turkų sultonas Bajazedas II 1393 nukariavo B. ir panaikino jos nepriklausomybę. B. buvo prietiltis tolimesniems turkų nukariavimams (Konstantinopolio 1453 ir Vienos 1529, 1683). B. slėgė ne tik pagalvei mokesčiai, krikščioniams specialūs mokesčiai, grobimas į janičarus ir visi kiti krašto apiplėšimo būdai. Visų pirma turkai išnaikino vadovaujančius B. gyventojų sluogsnius. Jų bažnyčia pateko svetimųjų įtakon.

Tik XVIII a. pusėje prasidėjo tautinis bulgarų atgijimas. 1762 Atoso vienuolis Paisij parašė B. istoriją, kuri daug kam bulgarų kėlė tėvynės meilę. 1835 Gabrove buvo įsteigta pirmoji bulgarų mokykla, o po 1840 tokių mokyklų ir daugiau atsirado. 1844 imta leisti pirmas bulgarų laikraštis. Tas tautinis sąjūdis buvo susijęs su bulgarų bažnyčios kova už nepriklausomybę Konstantinopolio patriarchui ir apskritai graikų bažnyčiai, vadovautai Konstantinopolio fanariotų-kunigų. 1870 II 28 turkų sultonas pripažino bulgarų bažnyčią nepriklausomą nuo Konstantinopolio patriarcho ir valdoma B. vyskupų renkamo egzarcho.

Tuo pačiu laiku šiek tiek priaugo ir bulgarų šviesuomenės, kurios dalis ėjo mokslus Rusijoje ir Austrijoje, leido ten knygas, brošiūras ir laikraščius. Emigrantus rėmė draugijos Rusijos slavams gelbėti. 1867 vietomis buvo iškilę ir turkų numalšinti sukilimai. 1875 Bosnijos ir Hercegovinos sukilimas davė ir atskirų sukilimų B. Juos turkams žiauriai numalšinus, prasidėjo tam tikra reakcija ir Europoje. 1876 XII didžiųjų valstybių atstovai Konstantinopolyje pasiūlė sultonui padalinti B. į dvi provincijas, kurių valdymas būtų patikėtas valstybių atstovų ir sultono renkamiems gubernatoriams — krikščioniams. Turkams tą pasiūlymą atmetus, 1877 IV Rusija paskelbė Turkijai karą. Karui užsibaigus, 1878 II 19 San Stefano ir 1879 VII 13 Berlyno traktatais B. teritorija tarp Dunojaus ir Balkanų kalnagūbrių buvo paskelbta vasaline Turkijos kunigaikštija, o Rytų Ru-melija autonomine Turkijos provincija. Tačiau rusų kariuomenės okupuotoji B. faktiškai tapo Rusijos vasalu. Rusai sutvarkė kunigaikštijos valdymą ir kariuomenę ir 1879 II 10 Tirnove sušaukė tautos susirinkimą, kuris, kiek pakeitė rusų parašytą valstybės organų statutą ir paskelbė jį B. konstitucija. Antrasis tautos susirinkimas B. kunigaikščiu išrinko rusų carienės sūnėną Aleksandrą Battenbergą, kuris, gavęs iš sultono Abdul Hamido investitūrą, 1879 VII 9 Tirnove prisiekęs konstitucijai, įžengė kunigaikštijos Sofijos sostinėm

Aleksandras buvo priverstas remtis Rusiją, o 1881 IV 27 padarė perversmą, sustabdė konstitucijos veikimą, ir jis valdė be konstitucijos, visai pasidavęs rusų įtakai. Bet norėdamas rusais nusikratyti, 1883 IX 7 jis konstituciją atgaivino ir pavedė Canko-vui sudaryti ministeriu kabinetą. Canko-vas pasirašė su Rusija konvenciją, kuria buvo sumažintas rusų karininkų ir valdininkų kišimasis į B. reikalus. Rusų caras Aleksandras III visai nenorėjo, kad B. atsikratytų Rusijos įtakos. Rusų pinigais buvo rengtas B. sąmokslas prieš bulgarų kunigaikštį Aleksandrą. 1886 IX 3 jis išsižadėjo sosto ir Stambulovo vadovaujamą valdžią pavedė regentų tarybai. 1887 VII 7 tautinis susirinkimas Tirnove kunigaikščiu išrinko princą Ferdinandą 'Sachsen-Coburgą.

Ferdinandas pradžioje valdė Stambulovo padedamas, bet mokėjo įsigyti populiarumo, o Stambulovą 1895 nužudžius, ir tikrąją valdžią. Savo sūnų ir įpėdinį Borisą pakrikštijo stačiatikiu, .ir šiek tiek susitaikė su Rusija. Susitaręs su Austrija, 1908 X 5 paskelbė B. nepriklausoma, o save jos caru. 1912 Turkijos karo su Italija ir Albanijos sukilimo metu pasirašė slaptą sutartį su Serbija Adrianopolio vilaetui Makedonijai ir senajai Serbijai iš turkų jungo išvaduoti, paskiau su Juodkalnija ir Graikija, kovojusia su Turkija dėl Kretos salos. Du balka-nų karus, 1912 IX 30—-XI 28 ir 1913 II 3— V 30, sąjungininkai laimėjo, bet kadangi negalėjo susitarti, kaip nukariautąsias žemes pasidalinti, o Rusija stengėsi nuskriausti B. Juodkalnijos ir Serbijos labui, tai 1913 VII prasidėjo naujas Serbijos, Rumunijos, Graikijos ir Turkijos karas su B. Turkai atkariavo B. užimtąjį Adrianopolio vilaetą, o su kitais priešais B. turėjo 1913 VIII 1 pasirašyti Bukarešto taiką ir atsisakyti nuo Rumunijos užimtosios Dobrudžos. Betgi savo teritoriją šiek tiek praplėtė Austro-Vengrijoje. Nepasisekė pakeisti Bukarešto taikos sąlygų B. naudai, nes tam pasipriešino kitos didžiosios valstybės. Dėl to I pas. karo metu B. pirma laikėsi centrinėms valstybėms palankaus neutraliteto, o 1915 Ferdinandas nesutiko gelbėti amžinojo B. priešo Serbijos. 1915 X 6 jis, priešingai, susidėjo su centrinėmis valstybėmis ir drauge su jų kariuomene įsibrovė Serbi-jon, paskiau ir Rumunijon. 1918 IX 29 nau-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai