Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/345

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


jasis Malinovo ministerių kabinetas pasirašė Priliepo sutartį su Antante, X 3 Ferdinandas išsižadėjo sosto — atidavė jį savo sūnui Borisui. B. net Stambulijskio (radikaliosios valstiečių partijos atstovo) kabinetui (1919—1923) nepasisekė pagerinti sunkiųjų taikos sąlygų: ONTeuilly sutartimi (1919 XI 27) B. neteko Caribrodo, Stumicos, Dedeagačo uosto (tuo būdu buvo atkirsta nuo Aigėjo jūros), turėjo sumažinti savo kariuomenę ligi 20.000 žmonių ir sumokėti didelę kontribuciją. Vidaus politikoje Stam-bulijski rėmėsi valstiečiais ir prievartos priemonėmis vykdė savo socialinę programą. 1923 VI 9 jis buvo sukilusių karininkų nuverstas ir nužudytas.

Nuo 1935 B. caras Borisas III pradėjo pats diktatoriškai kraštą valdyti. B. turėjo teritorinių pretenzijų į savo kaimynus. 1940 B. atgavo iš Rumunijos Dobrudžą. 1941 susidėjo su Berlyno ašies valstybių bloku ir savo teritorijon sutiko įsileisti vokiečių kariuomenę. II pas. karo metu dalyvavo Graikijos bei Jugoslavijos okupacijoje ir paskelbė karą Anglijai bei JAV, bet su Sovietų Rusija palaikė santykius. 1943 caras Borisas, spėjama, buvo nunuodytas. B. sostą užėmė nepilnametis jo sūnus Simeonas. 1944 IX 5 Sovietų Rusija paskelbė B. karą. Netrukus B. buvo nuversta pronaciška vyriausybė ir 1944 X 28 sudarytos paliaubos. 1943 Teherano konferencijoje Anglija ir JAV B. atidavė Sovietų Rusijos įtakai. 1946 VIII 9 buvo panaikinta monarchija ir paskelbta „liaudies respublika”. Paryžiuje su sąjungininkais 1947 B. pasirašė taikos sutartį, pagal kurią turėjo atsisakyti vakarų Trakijos ir mokėti karo nuostolius Graikijai bei Jugoslavijai. 1947 B. buvo pradėta sovietinti: panaikinta opozicija (opozicijos vadas N. Petkov pakartas), įsteigta vienos partijos vyriausybė. Pramonę, prekybą, bankus nacionalizavo, žemes ir žemės turtus nacionalizavo. Po Dimitrovo mirties ir Kostovo pakorimo B. valdo Sovietų Rusijos statytinis V. červenkov, kuris iš B. 250.000 turkų iškeldino. 1950 JAV nutraukė santykius su B.

V. N. Zlatarski u. N. Stanev Geschichte d. Bul-gai- 1918—1927; A. Hajek B. unter der Tūrken-herrschaft 1925; G. Stadtmūller Geschichte Stid-osteneuropas 1950; H. Seton-Watson Eastern Europe between the wars 1918—1945, 1945; A. Gyor-gy Governements oi Danubian Europe 1949; R. Ristelhueber Histoire des Peuples Balkaniques 1950.

Bulhakas 1) (Bulhak) Jonas (1876— 1950) 1912 įsteigęs Vilniuje meninę fotografijos įmonę, išgarsėjo Vilniaus ir Lietuvos vaizdų reprodukcijomis, kurių buvo padaręs per 10.000, išleidęs eilę tų reprodukcijų albumų, kurių daugelis buvo panaudota ir įvairiems lietuviškiems leidiniams. Išspausdino Moja ziemia 1919, Fotografika 1931, bendradarbiavo lenkų periodinėje spaudoje Vilniuje.

2) Juozapas (1758 Slanimo aps. — 1838 II 25) unitų metropolitas Lietuvoje. 1768—1777 mokėsi Žirovicuose, 1782-—1788 Romoje kolegijoje de propaganda fide. Stojo į bazilionus. 1786 Polocko ir Turovo unitų vyskupas koadjutorius, 1795 Lietuvos Brastos vyskupas, 1814 Lucko arkivyskupo pareigas einąs, nuo 1817 I 12 unitų metropolitas Vilniuje, bet būdamas kartu ir unitų kolegijos pirmininku, turėjo gyventi Petrapilyje.

3) Jurgis (XVII a. pabaigoje — 1769) unitų vyskupas. Mokėsi žirovicuose ir Romoje. 1728 Supraslio vienuolyno archimandritas, 1730 Pinsko ir Turovo vyskupas. Išplėtė Supraslio vienuolyno spaustuvę.

Bulhakov 1) Jakov (1749—1809) rusų diplomatas, Nuo 1764 buvo Rusijos misijos Varšuvoje sekretoriumi. 1781 —1789 Rusijos atstovas Konstantinopolyje. 1790 III 19 —1792 XII 22 Rusijos atstovas Varšuvoje. Rusijai okupavus Lietuvą ir Lenkiją, 1796 —1799 buvo Vilniaus ir Kauno civiliniu gubernatoriumi.

2) Sergei (1871—1944) rusų ekonomistas, teologas, religijos filosofas ir mistikas. 1901—1906 Kijevo politechnikos, 1906 —1911 Maskvos universiteto profesorius. 1918 emigravo Bulgarijon ir įsišventė pravoslavų dvasininku. Vėliau profesorius Prahoje, o nuo 1935 Paryžiaus pravoslavų teologijos instituto profesorius. Pradžioje grynai marksistas savo veikalu O rynkach pri kapitalističeskom proizvodstve 1897, o savo veikalu Kapitalizm i zemledelie 1900 perėjo į revizionistus, įrodinėdamas, kad Markso kapitalo koncentracijos dėsnis ne-pritaikintinas žemės ūkiui. Savo perėjimą ,nuo marksizmo prie idealizmo atvaizdavo rinkinyje Ot marksizma k idealizmu 1903. Likęs dvasininku, paskelbė religinius veikalus: Svet nevečernij 1919, De l’ortodoxie 1932, Agnec Božij 1934, Utešitel 1936, La sagesse divine et la théantropie 1943, Du verbe incarné 1943.

N. O. Lossky History of Russian Philosophy 1951.

Bulharin Tedeusz-Faddej (1789—1859) iš Gudijos lenkų kilimo, rusų rašytojas. Jo tėvas dalyvavo 1794 sukilime ir buvo ištremtas į Sibirą. 1806 baigęs Petrapilio kariūnų mokyklą, 1806—1807 dalyvavo karo žygiuose Prūsijoje. Už girtavimą buvo 1811 pašalintas iš rusų kariuomenės, stojo į lenkų legioną Ispanijoje, 1812—1814 kapitono laipsniu dalyvavo prancūzų karo žygiuose Oudinoto korpe ir pateko prūsų nelaisvėn. 1819 gyveno Vilniuje, čia suėjo su studentais filomatais. Persikėlė į Petrapilį ir leido 1822—1828 Severnyj Archiv laikraštį, kurį 1829 suliejo su Syn Otečestva. Drauge su Gretschu redagavo Syn Otečestva ir Se-vernaja Pčela. Petrapilyje gyvendamas, palaikė santykius su Lietuvos lenkais, susi-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai