Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/374

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


valdžioje, gali jam įsakinėti. Gyvatės įkandimą užkalbant, užtat sakoma: Vardus aš jūsų žinau, arba tiesiog išvardijama: gyvatė pilka, gyvatė marga, gyvatė ruda...

B. ir prietarai paprastai yra paremti analogijos, arba panašumo, dėsniu. Galima sakyti, kad visa „burtologija” tėra iki kraštutinumo išplėsta analogija. Jei žmogų kartėlis (rėmuo) ėda, tai reikią 9 kartus neatsikvėpiant sukalbėti: Mane ėda kartėlis, kaip vilkas avį, kaip katė pelę, kaip šuva mėsą (Daugėliškis).

Yra ir maldos pobūdžio formulų. Norint išprašyti sau sveikatos ir grožio, reikia, pamačius jauną trijų vakarų mėnulį, kalbėti: Tegul bus pagarbintas, jaunas mėnesėlis. Tau ant dangaus su žvaigždelėmis, man ant žemės su žmonėmis; tau ant dangaus su šviesybe, man ant žemės su linksmybe; tau pilnatis, man sveikata (Šeduva). Kita dažna iormula į mėnulį yra: Tau pilną ratą, o man sveikatą, čia žmogus gera linki dievystei, ją pasveikina ir pagerbia, o už tai, kaip paprastai santykiuose tarp žmogaus ir dievų, prašo ir tikisi iš jų gauti tai, ko žmogui reikia: sveikatos, gražumo, turto, laikantis dėsnio „aš tau, tai ir tu man”. Lietuviai dar turi gana daug maldos pobūdžio formulų į saulę, kad ji šviestų ir nuvytų debesis, į debesis, kad jie nustotų lyti, ir į ugnį, kad nesudegintų. Kaikurie užkalbėjimai yra gana poetiški.

žymi užkalbėjimų dalis yra keliaująs lobis. Kaikurie jų yra labai seni ir siekia antikinius laikus. Daug užkalbėjimų yra ištisai tarptautiniai, pvz. formulos tekančiam kraujui sustabdyti ir nuo niksterėjimo. Apie lietuviškus užkalbėjimus Mansikka taip sako: šiuo atveju lietuviai arčiausiai susisiekia su savo slaviškaisiais kaimynais, pirmiausia su lenkais ir gudais, su kuriais jie ištisus šimtmečius gyveno netoli vieni kitų. Yra ir vokiškosios kilmės užkalbėjimų. Tie panašumai kartais tokie ryškūs, kad lietuviškąjį užkalbėjimą reikia laikyti vertimu pažodžiui iš slavų kalbų. Tokių užkalbėjimų yra ypač nuo rožės. Dažnai lietuviai užkalbėjimą ir tiesiog svetima kalba pasako, nors dažnai tų žodžių reikšmės nesupranta ir juos iškraipo. Jie pasitenkina, lietuviškai pasakydami tik pradžią ir pabaigą, persižegnojimą ir pan. Tai dažnas reiškinys burtų pasaulyje: svetima kalba ir kitatautis burtininkas šiuo atveju turi pirmenybę, nes atrodo paslaptingesni, ir todėl manoma, kad jie yra galingesni. Jei taip, tai ir tokie B. geriau galį veikti. ,Nev,isada lengva nustatyti, kurie užkalbėjimai yra tikrai skolinti ir kurie turi tik idėjinį panašumą, bet tiesioginio ryšio tarp jų nesama. Originalios atrodo lietuvių maldelės į ugnį, žemę ir saulę. Ir vokiečiai turi giesmelių į saulę. Tačiau tos jų Sonnenliedchen yra visiškai skirtingos nuo lietuvių. Vokiškosios maldelės į jauną mėnulį, arba Mondsegen, yra kitokios, negu lietuvių. Nuostabu, kad labai panašios į lietuviškąsias yra mordvos maldelės į jauną mėnulį. Atrodo, kad lietuviškos kilmės maldelių yra užkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo, nuo kartėlio, nuo grižo ir pūslių ant liežuvio.

Yra ir magiškųjų ženklų (pentagrama, arba laumės kryžius), raidžių sudėstymų (garsioji „sator” formula), daiktų, kurių biją piktosios dvasios (šermukšnis) arba kurie duoda žmogui nepaprastą žinojimą (paparčio žiedas). Pasakose minimi gyvybės ir grožio vanduo, stebuklingoji žolelė, atrakinanti visus užraktus arba žmogų už-migdanti. Dar žinomi stebuklingasis šikšnosparnio kaulelis meilės burtams daryti ir stebuklingasis akmenėlis, darąs žmogų nematomą. B. reikalams plačiai vartojami ir krikščionybės simboliai: kryžiaus ženklas, šventintas vanduo ir ugnis, žvakė, jau nekalbant apie visokias „maldas”, nesančias maldaknygėse.

Kodėl visokios B. formulos taip atkakliai laikosi, nei švietimo bei visokios pažangos neprivęikiamos išnaikinti? žinoma, kultūriškai atsilikusiuose kraštuose jos yra daugiau vartojamos. Užtat jų gana daug turime iš Vilniaus krašto. Bet ir suvalkiečiai jų dar gana daug išlaikė iki paskutiniųjų dešimtmečių. Svarbiausia išsilaikymo priežastis, berods, bus ta, kad tie B. „veikia”, ir žmogus pagyja. Lietuvos krašto gyvatės nėra tokios nuodingos ir dėl jų įkandimo žmogus nemiršta. Be to, medicina irgi pripažįsta, kad daugybė ligų, ypač odos ligos, kaip karpos, dedervinės ir „rožė”, 'iš tikrųjų gali būti pagydomos savitaigos (autosugestijos) būdu: jei tik žmogus tvirtai tiki, kad tatai turi jam padėti, tai dažnai jis ir pasveiksta. Tokiam tikrai galima pasakyti: Tavo tikėjimas tave išgydė, žmonės ilgiau ir geriau prisimena kelis pavykusius pagydymus, negu šimtus nepavykusių gydymų.

Didelę gausybę B. galima suskirstyti į 22 stambius skyrius: dangaus skliautas, žemė, ugnis, oras, gamta (negyvoji — vanduo ir mineralai, gyvoji — augalai ir miškas), smulkieji gyviai (šliužai, žuvys, vabzdžiai), paukščiai, gyvuliai (laukiniai 'ir naminiai), žemės darbas, gyvulių ūkis, žmogaus kūnas, maitinimasis, apdangalas ir apavas, darbas, žmonių santykiai, vaikystė ir jaunystė, subrendėlių amžius, senatvė ir mirtis, liaudies medicina (gydymas vartojant medikamentus ir gydymas žodžiais arba užkalbėjimai), kalendoriniai prietarai ir burtai, mitologinės būtybės, burtininkai ir raganos. Kiekvieną tokį skyrių galima padalinti į poskyrius. Nėra vienos visų priimtos arba tarptautinės B. klasifikacijos.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai