Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/38

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


bažnyčia rusų valdžios pavesta pravoslavams.

Bitėnai Pagėgių aps. Nemuno krante, šalimais Rambyno kalno, Lumpėnų vl. kaimas. Gavo vardą nuo Bitės upelio. Ligi 1818 gyventojai buvo šereiklaukio dvaro baudžiauninkai. Padavimu, šereikio dvarvietė, su piliakalniu, anais laikais buvusi valdoma kunigaikščio šereikio, kuris gynęs kraštą nuo atplūstančių iš Ragainės pilies plėšikų, grobusių kartais ištisas ūkininkų šeimas. Kunigaikštį šereikį vokiečiai pakorę, o visą dvarą atėmusi vokiečių valdžia ir užkrovusi ūkininkams sunkią baudžiavą. B. yra labai sena lietuvių gyvenama vieta, kur ligšiol tebeiškasama įvairių senovės paminklų, o Nemunui griaunant B. kapines, kartais buvo randama ir senoviškų romėnų ir egiptiečių monetų. Lietuvių tautiniame atgijime B. suvaidino žymų vaidmenį, M. Jankui čia sukūrus knygnešiams ir politiniams tremtiniams sustojimo centrą ir nuo 1892 pabaigos perkėlus čia iš Tilžės spaustuvę, kuri ne tik spaudos uždraudimo metu, bet ir vėliau spausdino daug lietuviškų spaudinių.

Bitėnų ežeras Nemuno žiogys jo dešiniajame krante, ties Ragaine ir Tusainiais, 1,8 km ilgio; nuo Bitėnų kaimo apie 5 km atstumo.

Biterolf XIII a. vokiečių poema (13.500 eilučių) apie karaliaus B. ir jo sūnaus Diet- leibo žygius, išlikusi Vienos rankraštyje ir O. Janickes 1866 išsp. Deutsches Helden- buch I.

Bitės (Apidae) plėvėsparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžiai. Iš gyvenimo būdo visas B. galima skirstyti į 3 grupes: 1) visuomeninės B., gyvenančios bendruomenėmis; tokios B. pasižymi polimorfizmu: be patinų (tranų) ir patelės (motinėlės) jų lizduose dar yra daug lytiškai nesubrendusių patelių — darbininkių; 2) nevisuomeninės B., kur darbininkių nėra, o kiekviena patelė daro sau lizdą savarankiškai; 3) parazitinės B. (taip pat be darbininkių), kurios pačios lizdų nedaro, bet savo kiaušinėlius deda kitų B. (dažniausiai nevisuomeninių) lizduose. B. yra svarbus faktorius, apdulkinant daug laukinių ir kultūrinių augalų (vaismedžius, dobilus ir kt.), o naminės B. dar ir žmogui duoda medaus, vaško.

Bitės kamanės (lot. Bombus sp.) visuomeninės laukinės bitės, daro lizdus žemėje, namuose, tarp akmenų, žemės ūkyje jos yra tuo naudingos, kad, turėdamos ilgesnį liežuvėlį už kitas bites, pasiekia nektarą raudonųjų dobilų žieduose, ir todėl, juos gausiai lankydamos, raudonuosius dobilus kryžmiškai apvaisina.

Bitės naminės (Apis) priklauso tai pačiai šeimynai, kaip ir laukinės bitės (Bom bus): Europoje ir kituose pasaulio kraštuose žmonės laiko B. N . (Apis mellifica L.), o Indijoje dar laikomos vadinamosios Indijos bitės (Apis indica Fabr.), kurios mažesnės ir geltonesnės už B. N . Įvairiuose kraštuose vietinės B. N . nevienodos. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Vienų liežuvėliai yra ilgesni, kitų trumpesni. Vienos juodos ar pilkos, kitos geltonos. Be to, skiriasi dar savo būdu: vienos labai piktos, gelia, o kitos ramios ir mažai gelia; vienos linkusios spiesti, kitos mažai spiečia, ir t. t.

Bičių veislių yra juodųjų ir geltotonųjų. 1) Juodųjų grupei priskiriamos šios B. veislės: 1) vidurinės Europos juodosios B. gyvenančios visoje vidurinėje Europoje (Lietuva, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, Lenkija, vidurinė ir šiaurės Rusija ir kiti šiaurės Europos kraštai) ir Sibire. Kiekviename krašte jas vadina vietinėmis (lietuviškomis, vokiškomis, rusiškomis) bitėmis. 2) Kraininės B. yra šviesesnės, nes ant kūno yra daugiau pilkų plaukelių, ypač ant pilvelio. Jos mažai gelia, bet linkusios daug spiesti. 3) Liuneburgo, arba viržių, B. Jos gyvena Vokietijoje, Liuneburgo šiluose. Savo išvaizda beveik nesiskiria nuo vietinių Vokietijos B., bet skiriasi biologinėmis savybėmis ir ypač linkusios spiesti, nes ir spiečiai dar leidžia spiečius. 4) Kaukazo pilkosios kalnų B. Jų liežuvėlis ilgas, ir jos visai nepiktos. 5) Afrikos juodosios. Jos mažesnės už Europos juodąsias, gyvena ir Madagaskare.

II) Geltonosios veislės: 1) Italijos geltonosios B. labiausiai paplitusios visur, ypač Amerikoje. Darbščios, mažai gelia, neblogai pakenčia ir šaltą klimatą. 2) Egipto yra geltoniausios B., daug mažesnės už Europos B., labai piktos ir nepakenčia šalto klimato. Kipro B. laikomos Egipto ir Europos B. mišiniu. Jos labai piktos ir mažai spiečia. Joms labai artimos Sirijos arba Palestinos B. 4) Persų geltonosios labai gelia ir labai linkusios spiesti (pasiuva ligi 150 motinų akelių), šalto klimato nepakenčia. 5) Afrikos geltonosios B., randamos įvairiuose Afrikos kraštuose, priskiriamos prie atskirų veislių ar net atskirų rūšių.

J. K riščiūnas Bitininkystė 1934; M . MaeterlinTc La

vie dės abeilles 1901; K. v . Fritsch Aus dem Le- ben der Bienen 1948; E . Zander Handbuch der Bie- nenkunde 1951.

Naminės bitės; a) B. darbininkė, b) motinėlė, c) tranas

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai