Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/382

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


2) Aloyzas (apie 1841—1896) Oginskio urėdo sūnus Rietave. Tėvui mirus, buvo Oginskio išsiųstas į Varšuvą studijuoti vargonų ir fortepiono muzikos institute. Jį baigęs, buvo Oginskio orkestro Rietave dirigentu ir rūmų koplyčios vargonininku. Apie 1889 Varšuvos muzikos institutui konkursą paskelbus vargonų profesoriaus vietos užimti, B. konkursą laimėjo iš keliolikos varžovų, vargonais sugrieždamas Volk-maro simfoniją. Profesoriavo ligi mirties, savo mokinių tarpe turėdamas ir lietuvių senesniųjų muzikų.

3) Boleslovas (1883 X 31 Dabikinėje, Mažeikių /tuo metu Šiaulių/ aps. — 1934 VIII 31 Skaudvilėje). Gimnaziją baigė Šiauliuose. Teisę studijavo Petrapilio ir Dorpato (Tartu) universitetuose. Buvo tardytojas Samarkande Turkestane. Po I pas. karo grįžo Lietuvon. 1923 Lietuvos seimo narys lenkų frakcijoje. 1926—1934 Kaune redagavo Dzien Kowienski.

4) Bonoventūra (1794 VI 16 Kretingoje — 1871 Prienuose) Seinų vyskupijos prelatas. Vėlesniojo Augustavo vyskupijos sufragano Marciejevskio sesers, žydės iš Kretingos, ir buv. jėzuitų klieriko sūnus. Mokėsi Kretingos parapinėje mokykloje, paskiau Seinų licėjuje. 1817 jį pabaigęs, dėdės Marciejevskio buvo išsiųstas į Tikocino kunigų seminariją. 1818 stojo į Varšuvos universitetą, 1819 XII 8 įšventintas kunigu ir paskirtas vysk. Golaševskio sekretoriumi, 1820 vysk. čiževskio sekretorius, 1821 VII 23 gavo Varšuvoje teologijos magistro laipsnį. 1822 sudarytosios Augustavo kapitulos kanauninkas. Sugebėjęs prisigerinti rusų valdžiai, 1823 X paskirtas valdinės religinių konfesijų ir švietimo komisijos Varšuvoje referentu. 1825 Lomžos klebonas, 1826 Suvalkų klebonas ir Augustavo kapitulos prelatas. 1829 Augustavo vyskupijos oficiolas ir Naumiesčio klebonas (ligi mirties), parapiją valdęs per administratorius. 1842—1861 Varšuvos kunigų akademijos rektorius, 1843 iš akademijos be disertacijos sau išreikalavęs teologijos daktaro laipsnį. 1846 nuvykęs į Petrapilį, carui Mikalojui I asmeniškai įteikė memorandumą apie katalikų bažnyčios būklę Lenkijoje, kur palaikė rusų valdžios prieš katalikų bažnyčią nukreiptą politiką. Ryšium su tuo memorandumu ir su jo visa ankstyvesne, katalikų bažnyčiai politika rusų valdžia, norėdama atlyginti jo nuopelnus Rusijai, 1348 jį popiežiui pristatė kandidatu į Seinų vyskupus, numatydama jį vėliau pravesti ir Varšuvos arkivyskupu. Nežiūrėdamas Rusijos atstovo prie Vatikano Butene-vo tarpininkavimo, popiežius Pijus IX B. kandidatūrą atmetė. Tuomet 1850 VIII rusų valdžia patį B. nusiuntė į Romą, kad jis ten pats pasiteisintų dėl jam daromų prie-'

kaistų, kurių svarbiausias yra buvęs pataikavimas Rusijos valdžiai. Romoje jis praleido 3 metus, nieko nelaimėdamas, nors, jam ten besant, mirė Seinų vyskupijos administratorius Blockis ir 1851 II 28, rusų valdžios spaudžiama, Seinų vyskupijos kapitula B. vienbalsiai išrinko Seinų vyskupijos administratoriumi. Audiencijoje pas popiežių jis gavo iš jo išgirsti, kad jis niekada nebus paskirtas vyskupu. Tačiau rusų valdžiai reikėjo duoti bent kokios nereikšmingos satisfakcijos. Tai 1852 popiežius B. suteikė apaštališko protonotaro titulą. Kiti, rašydami apie B., tvirtino, kad jis buvęs net kalinamas šv. Angelo kalėjime Romoje. Bet tai, greičiausiai, pasaka, nes tai jis savo atsiminimuose visai nemini.

Trejus metus Romoje praleidęs, B. grįžo į Varšuvos akademiją ir nuo 1853 X pradėjo faktiškai valdyti Seinų vyskupiją, tuo pačiu metu eidamas ir Varšuvos valdinės švietimo komisijos nario pareigas. 1853 X 30 B., paimdamas vyskupijos reikalus tvarkyti, paskelbė ir savo ganytojinį laišką, išspausdintą lenkų kalba, bet jis pats jį buvo ir lietuviškai išvertęs ir tokį išsiuntinėjęs parapijoms. 1856 X jis atsisakė Seinų vyskupijos administravimo, aiškindamasis, kad jis nenorėjęs valdžiai padėti bažnytinių turtų nusavinti, nors iš tikrųjų valdžia, to nusavinimo siekdama ėjo kaip tik keliu, jai paties B. memorandume carui nurodytu. Ligi gyvos galvos gaudamas vyskupo algą,

B. liko tarnauti akademijoje, kur jis paskaitų neskaitė ir pačios akademijos nevaldė, tuo būdu pasivaduodamas kitais profesoriais. 1861 pasitraukęs ir iš akademijos,

B. buvo pradžioje Lomžos klebonu, nuo 1861 III 19 Vilkaviškio klebonu, vis laukdamas, kad vyskupu paskirtų. 1864 Seinų vyskupu tapus vysk. Konstantinui Irenėjui Lubienskiui, B. savavaliai apleido Vilkaviškio par. ir apsigyveno Varšuvoje, kur buvo vietinės rusų administracijos informatoriumi apie Seinų vyskupijos bažnytinius reikalus ir apie politinį tos vyskupijos kunigų ištikimumą. Jo informacijomis pasirėmusi, administracija nepatvirtino daug vysk. Lubienskio kunigų paskyrimų. Kai nusavindama bažnytines žemes, rusų valdžia B. atsiklausė, ar klebonams užtektų mokėti 1200 rublių algos metams, o vikarams 600 rublių, tai B. patarė klebonams mokėti tik 300 rublių, o vikarams 150 rublių. Kai norėdamas nutraukti jo kenksmingą Bažnyčiai veiklą Varšuvoje vysk. Lu-bienskis pareikalavo, kad jis grįžtų į savo parapiją, jis grįžo tik tada, kai vyskupas tuo pačiu reikalu kreipėsi į Varšuvą, į kunig. čerkaskį. 1870 valdžia patvirtino jį prelatu dekanu. B. mirė cholera. Tais sunkiais kataliku bažnyčiai laikais, B. buvo vienas iš nedaugelio valdžiai atsidavusiųjų kuni-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai