Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/43

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


davus naujam savininkui, tas naujas savininkas drevėn įkirsdavo savo ženklus. Kilus kivirčui tarp kelių žmonių dėl drevės nuosavybės, teismas žiūrėdavo, kieno ženklas yra seniausias, ir tam dreve nuosavybe priteisdavo. Už drevės pagadinimą su bitėmis ar be jų, jos šaknų pakirtimą ar apdeginimą, jei tai būtų padaryta netyčia, tas už pagadintą drevę su bitėmis mokėdavo baudos dvi kapas, už drevę be bičių — pusę kapos grašių. Bet už drevės nukirtimą ar pagadinimą tyčia, drevės savininkui mokėdavo baudos: už drevę su bitėmis — tris rublius grašių, už drevę be bičių — dvi kapas grašių, už drevei skirtą medi — po kapą grašių. Teismams dažnai tekdavo spręsti bylas dėl drevių nukirtimo, išrūkymo, nususinimo, pasisavinimo, išvogimo bičių ar medaus ir drevininkams draudimo kelio prie savo drevių per svetimą žemę. Neturįs, bet norįs įsigyti bičių, stato tuščią inkilą savo žemėje ir laukia, kol koks spiečius susispies. Įsimetęs spiečius tampa jo nuosavybe, bet naujo spiečiaus savininkas turi senąjį bitininką apdovanoti ir duoti kitais metais senajam bitininkui pusę medaus, kartais ir pirmąjį spiečių. XVI —XVIII a. kiekvienas bičiulis pusę medaus duodavo tam, kuris duodavo spiečių ar kelmą bičių. Tuo būdu priimdavo jį savo bičiulystėn. Tokios bitės buvo vadinamos bičiulinės. Spiečius, netyčia nusileidęs svetimoje žemėje, turėdavo du savo savininkus: bitininką ir žemės savininką. Radęs nežinomąjį spiečių savo žemėje, ūkininkas turėdavo jį avilin suleisti, jo savininką surasti ir jo bičiuliu savaime tapti, o kitais metais pusę medaus už spiečių duoti. Tos pusės medaus duoklės nederėdavo reikalauti ar versti duoti, bet laukti geruoju atiduodant, nes bičiulio pareiga buvo tą medų savo valia atiduoti. Bičiulystė buvo šventas, nors nepaveldimas dalykas. Todėl ir visos bičiulio pareigos turėjo būti kaip reikiant, be prievartos vykdomos. Bičiulystėn sueiti galėdavo bajoras su valstiečiu, valstietis su valstiečiu, bajoras su bajoru. Sąlygos, bičiuliui skiriamos, nebuvo visur vienodos: pareidavo nuo atskiro susitarimo. Be medaus, bičių kelmų savininkui bičiuliai duodavo ir bičių spiečius. Į bičiulių medaus duoklę bičių savininkui įeidavo ir tas medaus kiekis, kuris bičių savininko buvo duodamas duokle didžiajam kunigaikščiui. Bitininkystė įstatymų buvo globojama ir slavuose.

J. Kibort žmujdzkie pravvo bartnicze— Wisla 1893.

Bitinų miškas Ukmergės aps. Pagirių vl., 89 ha. Dirvožemis priemolio, durpinis. Eglynas su beržu, drebule, uosiu, ąžuolu, brandaus amžiaus.

Bitis Viperidae šeimos gyvačių gentis. Yra žinoma 9 Afrikos rūšys. Didžiausi egz. siekia 1,63 m. Jos turi plačią, maždaug trikampę galvą, dideles akis, storą, palyginti trumpą kūną, trumpą uodegą suploto kūgelio pavidalo. Užklupta B. sugeba labai susitraukti ir išpūsti savo kūną taip, kad atrodo dvigubai storesnė, negu paprastai. Tada ji, pakėlusi galvą laukia tinkamo momento įkąsti. Visdėlto ji kanda tik spirte spiriama. Hotentotai iš nupjautos B. galvos išima nuodų liaukas ir sumaišo su tam tikro augalo lipšniais syvais. Tuo mišiniu jie tepa savo strėlių ašmenis.

Bitis Adomas (1836 Šiaulėnų vl. Belazariškių k. — 1884 Prancūzijoje) 1863 sukilimo Lietuvoje vienas vadų, sodietis, dailidė, lenkiškai visai nemokėjęs. Dar prieš sukilimą buvo labai įtakingas kaimynams, ir dėl to buvo kalinamas. Sukilimui prasidėjus, rinko jaunimą Tomo Kušleikos ir Paulino Bagdanavičiaus būriams, o po kautynių ties Lenčiais organizavo savarankišką būrį ir jam vadovavo. Savo būrį organizavo, nuolat keisdamas dalį savo būrio žmonių: vienus namo siųsdavo darbams ir poilsiui, o jų vietoje statydamas kitus -— iš „atostogų” grįžtančiuosius. III 13 jis puolė Lygumų valsčiaus valdybą, III 21 talkininkavo Kušleikai kautynėse ties Krakių vl. Lenčiais, o V 27 tam pačiam Kušleikai susirėmus su rusais prie Šiaulėnų vl. Varnionių kaimų, B. atvykęs kautynėse smogė rusams iš užnugario ir tuo būdu pačias kautynes nulėmė. VII 2 sunaikino Šiaulėnų valsčiaus valdybos raštus, paskiau ir Baisogalos valsčiaus valdybos. VII 5 Pašušvio vl. ties Mažuolių kaimu smarkiai apkūlė rusų kariuomenės būrį. Spalių mėn. savo būryje jis turėjo 150 pėstininkų ir 20 raitininkų. X 15 paėmė Šiaulėnų vl. ties Notiniškiais rusų dragūnų transportą. Visa B. būrio komanda ir susirašinėjimas vyko lietuviškai. Ligi vėlyvo rudens jis vis puldavo rusus. Bet kitus būrius rusams jau suspėjus sulikviduoti, ir B. savo būrį perdavė Vincui Paulauskui ir pasitraukė į Paryžių. Sukilimą likvidavus, visa jo šeima buvo ištremta į Sibirą. Kaip būrio vadas turėdamas pulkininko titulą, jis 20 metų sunkiai Paryžiuje vertėsi, žibindamas gatvių žibintus.

S. Zielinski Bitvvy i potyczki 1863— 1864, 1913; H. Limanotcski Historya powstania 1863— 1864 r., 1909; Archivnye materialy Muravjevskago muzeja II 1915.

Bitiūgas Dono kairysis intakas Ukrainoje. 350 km ilgio.

Bitkreslė (Tanacetum L.) gražiažiedžių šeimos augalų gentis. Tai žolės, augančios Europoje ir Azijoje, labai panašios į Chrysanthemum ir Pyrethrum gentis. Be B. arba ežės auksažiedės (Tanacetum vulgare L.) dar yra Tanacetum Balsamita L., arba Pyrethrum Balsamita Wild, arba Chrysanthemum Balsamita iš Rytų kraštų (Mažoji Azija, Armėnija, Persija).

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai