Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/51

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


maitinasi ir gyvuliniu maistu, pvz. m oliuskais. Balandžio-gegužės mėnesiais ima poruotis. Patelė per vasarą kelis kartus atveda jauniklius. Rudenį šeimos dažnai pradeda keliones, jieškodamos naujų ir tinkamų būstinių naujoms kolonijoms kurti. Kailiukams B. medžiojami pavasarį. Spąstai statomi vandenyje, kad pagautas žvėriukas tuoj prigertų, ir kad jo draugai jo nesuėstų. B . yra labiausiai paplitęs š. Amerikos kailinis žvėris. Nors jis naikinamas, bet skaičius nemažėja. Kailiukai yra lengvi, šilti ir patvarūs, juodai nudažyti ir nukirpti gerai imituoja kotikus. Pašalinus stmbesnius šerius, elektros mašinomis išpurenus, ir nudažius, kailiukai pasidaro vad. elektriniai kotikai — „electric seal” . Todėl B. kailiukai virto masine preke. Turint galvoje B. ekonominę reikšmę, buvo bandyta jie aklimatizuoti Europoje. 1906 kunigaikštis Colloredo Mansfeld veisė B. savo dvaruose netoli Prahos. Per trumpa laiką B. paplito visame krašte, iš ten perėjo į Austriją ir Vokietiją, vėliau buvo įvežti į Suomiją ir Rusiją. įvairiuose kraštuose B. dirbtinai auginamas kartais pusiau laisvėje. Tam reikalui užleidžiami dideli balų plotai su tinkama B. augmenija, š. Amerikoje yra B. ūkių kelių dešimčių tūkstančių ha ploto. Europoje, kur plačių negyvenamų balų yra nedaug, dažnai B. auginami narvuose. B. yra labai vislūs; per metus patelė vaikus veda 3—5 kartus ir nuo 6 ligi 15 vaiku kiekvieną kartą. Jaunikliai, gimę pavasari, rudenį jau būva visai suaugę ir taip pat atveda vaikų. Be kailiukų, iš B. turima dar šios naudos: jų mėsa valgoma, maistui vartojama kitiems auginamiems kailiniams žvėrims, pvz. lapėms, audinėms, meškėnams ir kt.

Bizantija (gr. Bydzantion, lot. Byzantium) 658 pr. Kr. graiku įsteigta kolonija prie Bosforo įlankos. Dėl geografinės padėties buvo reikšmingas prekybos centras. Pradžioje buvo Atėnų sąjungos narys, vėliau Romos sąjungininkė, kol Vespasianas panaikino jos autonomiją. Konstantinas Didysis ia vėl atkūrė, žymiai praplėsdamas, ir 330 perkėlė j ją imperijos sostinę. Nuo to ji gavo antrą Konstantinopolio vardą.

Istorija. Konstantinopolis, virtęs anttrąja imperijos sostine, davė pradžią atskirai rytinei (vad. romajų, romėnų) imperijai. ilgainiui atsiskyrusiai nuo vakarinės. Abiejų imperijos dalių skilimas atsitiko ne tik dėl politinių, bet dar ir dėl tautinių. ekonominių ir ypač kultūrinių priežasčių. Tuo tarpu kai vakarai buvo lotyniškųjų, arba sulotynintųjų tautų, gyvenami su lotyniškąja kultūra, rytai buvo graiku, arba helenizuotųjų tautų, kraštai su graikiška kultūra, šioje kultūros aplinkoje gimė, brendo ir išaugo krikščionybė su savomis dogmomis. Krikščioniškieji vakarai buvo rytų mokiniai, ir metafiziniai bei mistiniai mokymai ir sąjūdžiai turi pradžią iš čia.

Tačiau politinė raida nulėmė rytų imperijos savaimingumą. Pradžią atsiskirti davė Teodosijus Didysis, kai jis prieš mirdamas (395) pavedė rytinę imperiją savo sūnui Arkadijui, kuriuo prasidėjo šios imperijos dalies valdovų linija.

Jau pirmiesiems rytinės imperijos imperatoriams teko atremti vestgotų, hunų ir ostgotų puolimus ir juos atstumti j vakarus. Tuo tarpu kai vakarai tapo barbarų užpulti, o pati imperijos valdžia V a. čia sunyko, B. imperija išsilaikė ir virto stipriai centralizuota valstybe. Imperatoriai tapo rytinio pobūdžio despotais su neaprėžta valdžia, kuriai buvo palenkta net pati bažnyčia. Jos hierarchija neteko dalinio savarankiškumo. nes kiek tiek turėjo paklusti imperatoriams (cezaropapizmas). Tuo būdu B. nuo V a. tapo Romos imperijos tęsiniu. Jai tiesiogiai priklausė Balkanai. Mažoji Azija iki Armėnijos kalnyno. Sirija iki Eufrato. Egiptas ir Kirenaika. Jos sostinė Konstantinopolis tapo vieninteliu ir žymiausiu ekonominiu kultūriniu centru. 425 čia įkuriamas universitetas, kuriame mokė graikų ir lotynų mokytojai. Su pirmųjų persvara imperatorius Teodosijus II (408 — 450) išleido pirmąjį jos įstatymų rinkinį (Codex Teodosianus).

VI a. Bizantiją valdė imperatoriai, sugebėję apginti imperiją nuo naujų besiveržiančių priešu, žymiausias jų buvo Justinionas (527—565), pasišovęs paskutini kartą gaivinti senąja imperiją. Po ilgų ir naikinančių kovų buvo nukariauta Afrika, Italija ir pietinės Ispanijos dalis. Laimėjimas buvo laikinis, nes nukariautosios sritys tuojau atiteko barbarams. Savo vardą Justinionas įsiamžino įstatymu rinkiniu — Codex Justinianus ir šv. Sofijos katedra.

Prie Justiniono įpėdinių imperijai atsirado naujų priešų — persai. Ką tik iškilusios dinastijos vadovaujami, jie užėmė Siriją, beveik visa Mažąją Aziją ir Egiptą, šikart imperija išgelbėjo imperatorius Heraklijus (610— 641), po ilgų kovu vėl atstatęs pirmykščią imperija. Jis rūpinosi dar suvienodinti imperiją ir religiškai. Jis pakrikštijo serbus ir kroatus ir buvo mėginęs sutaikinti ortodoksus krikščionius su monofizitais. Bet šie mėginimai tik sukėlė tikybines kovas ir kivirčus su popiežiais.

Vos tik atrėmęs priešus, Heraklijus turėjo susidurti su naujais priešais — arabais. Arabai, naujo pranašo Mahometo sujungti ir fanatiškiems žygiams prieš kitatikius įkvėpti, sutriuškino Persų valstybę ir priartėjo prie Konstantinopolio. Daug metų grūmėsi bizantiečiai su arabais, kol imperatoriui Leonui III Isaurui (717-740) pavyko

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai