Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/55

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Bizantijos menas išaugo iš nusigyvenusio helenizmo ir atbundančių senovės Azijos kultūrų. Pirmasis B. M. tarpas trunka ligi Justiniono (IV—V a.). Nuo Justiniano ligi ikonoklastų menas rieda lygiu ritmu. Religinės kovos krizė atsispindi ir mene, čia duodama naujo atspalvio,čia patį meną pa-raližuodama (VII—IX a.). Pirmasis didysis renesansas prasideda Komnenų ir Makedoniečių dinastijos metu; antrasis ir paskutinysis renesansas Paleologų dinastijos metu. Bizantijos imperijai žlugus, jos menas pasilieka slavų tautų mene.

Naujosios architektūros pirmoji gadynė pasireiškė dviem priešingomis srovėmis. Viena srovė — helenistiškosios bazilikos nuogyvenos (Konstantinopolyje Mi-rachor-Džami, Solunėje šv. Dimitro bažnyčia, Ravennoje šventas Apolinaras), antroji srovė — naujų konstruktyvių sistemų ir naujų planų kūrimas su senovės rytietiškais pradais (centralizuotieji planai su bokštais: rotonda — Solunės šv. Jurgis, kryžminis planas — Ravennos Gaila Placi-dia, oktogonas — Konstantinopolio Suleiman Džami, bokštinės bazilikos — Ben bir Kilise, Anatolija). 'Naujas architektūros tipas atsiranda vienu metu Sirijoje, Mažojoje Azijoje, šiaurės Afrikoje. Jo pagrindinė kryptis reiškiasi bokšto organiško ryšio jieškojimu su pastatu, kur visos pastato dalys dalyvautų, remdamos viena kitą, palai- kydamos centrinį dengimą. Tokia sistema galutinai nustatoma Solunėje šv. Sofijos (V a. viduryje) bizantiškoje „graikiško kryžiaus” bažnyčioje. Architektūros šedevras šv. Sofijos bažnyčia Konstantinopolyje (532—537) pastatyta dviejų Azijos architektų: Antimi jaus tralesiečio ir Izidoriaus miletiečio. Jos konstrukcija paimta iš Anatolijos bokštinės bazilikos. Milžiniškas bokštas, stovįs ant keturių galingų stulpų, iš rytų ir vakarų paremtas pusbokščiais, uždengia visą centrinį nefą, apsuptą tribūnomis ir kolonadomis. Abi šv. Irenos bonios Konstantinopolyje (532) remiasi į centrinio nefo skliautus, kurie, nueidami ligi sienų, tobulina kryžminį jau šv. Sofijos bažnyčioje Solunėje numatytąjį planą. Naujasis tipas ga-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai